Pirmąjį birželio sekmadienį suplanavau išsivirti alaus. Jau kuris laikas vis sukosi mintys apie įvairių žolių panaudojimą aluje. Tinkamesnio laiko tam ir nesurasi kai aplinku viskas šviežiai, sužaliavę. Iš man žinomų ir aluj naudojamų augalų į eilę stojo viržiai, gailiai ir kadagys. Su kadagiu nutariau išsiaiškinti vėliau ir be kitų žolių pagalbos.
Taigi, ryte liko nukakti į pelkę ir prisirinkti ten augančio gėrio. Pelkė, kur auga gailiai atrodo panašiai taip (foto ne iš tos dienos).
Jauni viržiai, gailiai bei pakeliuj pasitaikiusios žydinčios kraujažolės ir paskutinę minutę į kubilą sukritusios čia pat augę kietys. Pagal kvapą, aišku laimi gailiai. Jie užgožia visus aromatus.
Beje, viskas vyko čia. Ir alų (jau 16-ąjį) pirmą kartą viriau gamtoje.
Pagrindinis alaus ingridientas salyklas. Taigi nuo to ir pradėjau. Gerą pusvalandį teko paplušėti sumalant 5 kg salyklo. Malūnas tik tam ir skirtas. Naudojimas gan paprastas, prisuki prie stalo 2011m. balandžio 19 d. “Vakaro žinios” dienraščiu, suderini kokiu stambumu malsi ir pirmyn. Idealu jei grūdas skyla į 3-4 dalis, tuomet salyklas nesukrenta į košę ir netrukdo misai atsiskirti nuo mentalo tekinimo metu.
Kažkodėl žolinis alus asocijuojasi su tamsiu alumi. Nuspalvinimui įdėjau po 100 g Special-B ir Chocolate salyklo, kuris suteiks alui truputi savito skonio ir nudažys sodria kaštonine spalva.
Štai taip atrodo sumaltas salyklas.
Kol maliau salykla, tuo pačiu metu šilo ir vanduo. Vandenį 75-78 laipsnių supyliau ant šviežiai sumalto salyklo ir palikau valandai salintis. Salinimo metu vyksta man sunkiai suprantami dalykai. Krakmolai esantys salykle virsta į įvairius cukrus. Be to karštas vanduo ištraukia aromatus ir skonius iš žolių, sudėtų kubilo apačioje, ko mums ir reikia žolinio alaus gamybai.
Salinimas vyksta apie valandą. O tai reiškia kad turiu laiko atsigaivinti praeitų virimų alumi ir nudirbti dar kai kuriuos darbus.
Po valandos salinimo prasidėjo tekinimas. Šiame etape vyksta misos atskyrimas nuo mentalo. Ant viršaus pilamas karštas vanduo, kuris išplaudamas cukrus išbėga per kubilo apačioje įtaisytą kranelį saldžios misos pavidalu. Salinime ir tekinime svarbu tiksliai sužaisti su mentalo temperatūra, kas stipriai įtakoja alaus skonį. Bet šiuos dalykus nutylėsiu.
Nutekintą misą reikia virinti apie valandą.
Kol 23 litrai misos užvirs ir dar virs apie valandą, turime daug laiko kitiems darbams. Vienas iš jų, apynių svėrimas. Apyniai dedami į verdančią misą. Vieni virs 60 min., suteikdami kartumo alui, o kiti 15 ir 5 min., suteiksiantys alui aromatą. Baigiant virti įdedama 7 g airiškos kerpenos, padėsiančios nusodinti baltymus misoje. Baltymai nepageidaujami, jie suteikia alui drumstumą. Ir vistik, likusių baltymų dalyvavimas aluje įtakoja putos susidaryma, jos tvirtumą.
Nusprendus kad tėvui sunkiai sekasi, sūnus pradėjo konstruoti šaldymo įrangą.
Pagaliau misa išvirė. Sumontuota ir šaldymo sistema. Beliko tik pilti šulinio vandenį į prie medžio pritvirtintą butelį. Vanduo, tekėdamas metaliniu vamzdeliu, pakankamai greitai atšaldo misą iki reikiamos 20 C temperatūros.
Hidrometru išmatuojame cukraus kiekį misoje prieš fermentaciją. Iš gautų parodymų jau galima nuspėti būsimą alaus stiprumą. Tikėtina kad bus 5,5-6 ABV stiprumo alus.
Ir viskas. Praėjus tik 8 valandoms rezultatas akivaizdus. Perkošta misa supilama į kubilą, suberiamos alaus mielės. Dar kartais sakoma “įvedamos”, kaip gyvieji organizmai
Mielės atrastos ir pradėtos auginti/sandėliuoti visai neseniai. Misa užsikrėsdavo laukinėm arba greičiausia nuo praeito rūgimo mediniame kubile užsilikusiomis mielėmis. Jei mielių dėka rūgimas prasidėdavo, sakydavo “Alus užgyveno” arba “Dievas yra“. Taigi, kubilas užsandarinamas, įstatomas plastmasinis CO2 vamzdelis alsuoklis ir misa keliauja į rūsį 2 savaitėm fermentuotis. Mielės ėda cukrų, tuštinasi alkoholiu ir ko daugiau mums reikia 
Po kelių savaičių rūgimas sustojo. Belieka alų išpilstyti į butelius. Į kiekvieną butelį įdedamas tam tikras kiekis cukraus alaus “užsigazavimui”. Prasideda alaus brandinimas, kuris paprastai trunka nuo savaitės iki mėnesio ar dviejų. Nors yra alaus rūšių kurios brandinamos 2-3 metus ar netgi 10-20 metų.
Planuota degustacija įvyko per žolines. Simboliška, žolinis alus per žolines. Tiesa, buvo keletas bandymų pakaštavoti. Nuo tėvo dienos iki žolinių per ilgas laiko tarpas atsispirti pagundoms
O skonis tai kaip čia pasakius. Neišgėręs nesuprasi. Tik tiek tapo aišku kad žolių panaudojimas aluje man dar nearti dirvonai. Šiaip ar taip daigtas bus suvartotas pagal paskirtį ir į kanalizacija nenukeliaus.
Šią keisto alaus istoriją užbaigsiu R.Kazlo žodžiais (gali buti netiksliai atkartoti)
Pirtis ir alus, alus ir pirtis, kas persis tas gers, kas gėrė tas pers. OPLIA