Vidmantas verda alų

Arba tiesiog starterio maišyklė . Nutariau ir aš susikurpti šį, nežinau ar labai reikalingą  įrenginį.  Kažkuom nenustebinsiu, internete galima rasti puikios medžiagos. Taigi, keletas foto iš mano kūrybos.

Išlupęs magnetus iš hardo priklijavau ant to pačio hardo diskelio. Diskelį ant ventiliatoriaus.

 

 

 

 

 

 

 

 

Keletas detalių greičiui reguliuoti. Nupirktos Lemonoje už truputį daugiau nei 10 litų

 

 

 

 

 

Labai sudėtinga schema pirktom detalėm sujungti

Ventiliatoriaus montavimas į korpusą ir magnetų optimalaus atstumo parinkimas. Korpusas paimtas iš seno Nokia telefonų programatoriaus. Tinkamesnį vargu ar galima surasti.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Vaizdelis prieš uždarant korpusą. “Krieną” pritvirtinau prie aliminio korpuso, puikiai atstojo aušintuvą. Visas kitas smulkias detales užpyliau karštais klijais. Už jungimo kultūrą ir vidinį estetinį vaizdą rašau sau 2

Štai ir veikiantis Nokia mielų greitintuvas. Vietoj LAN jungties įspraudžiau jungiklį grandininei reakcijai nutraukti. Sūkio norėtūsi daugiau, kolkas į indą įmestas paprastas medvaržtis. Indas taip pat netinkamas. Viskas su laiku. Čia tik beta versija…

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Su sausa kava maišyklė susidorojo nesunkiai. Grūdeliai pasklido tolygiai po visą indą. Sekantis bandymas bus su mielėmis.

 

 

 

 

 

 

 

Šioki toki patobulinimai Maišyklei panaudojau nukirptą medvaržtį išvoliotą aqua silikone. Jei tikėti šaltiniais šis silikonas netoksiškas ir su mielėm turėtų sutarti draugiškai.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Maišomos Ardennes mielės. Maišyklė tvarkosi nesunkiai. Ateity dar reikėtų pakeisti indą į stiklinį ir su dangčiu. Aišku būtų įdomu išbandyti starterių skirtumus, be maišyklės ir su

 

 

 

 

 

 

 

 

Pofkės paprotintas išbandysiu magnetinės maišyklės variantą. Pradžiai su mažesniais magnetais

 

 

Apšilus šiek tiek kojas aludarystėje, ambicijos išsivirti skanų žolinį alų (gruit’ą) gerokai lenkė laiką pagal mano supratimą apie žolelių panaudojimą aluje. Pirmas, ganėtinai drąsus bandymas buvo ’16′ Tėvo dienos žolinis lageris. Tuo metu panaudotos nedžiovintos žolės, sušokusios savo šokį aluje paliko salsvą, aitroką skonį. Ir tik po 6 mėnesių brandos galėjau tvirtinti kad alus  tapo vartotinu, atsikratęs intensyvaus “mauro” skonio. Devintam mėnesiui baigiantis šį alų galiu vadinti debiutanto sėkme. Nors alui, o galbūt sau duočiau 6 balus, geriu ir dar norisi, kaip ir norisi prisiminti smagų virimo procesą gamtoje. Žodžiu, šis alus baiginėjasi, keletas litrų liks jo metinių paminėjimui ir basta. Antras, dar drąsesnis bandymas buvo ’30′Gojaus pentagrama (Tinktūrinis gruitas). Į išrūgusią misą pyliau žolių tinktūras. Manau kad ši avantiūra bus nevykusi. Įtariu infekciją. Brandinsiu kaip ir pirmąjį ilgai ir kantriai, viliuosi sulaukti gerų pokyčių. Ką supratau iš kelių virimų? Neverta dėti 3-5 skirtingų žolių kai nesusipažinęs su kiekvienu augalu atskirai. Taip pat kol kas atsisakysiu grynakraujo gruito, apyniai mano galva yra būtini. Žodžiu, stabdau arklius su gruitais. Nežinau ar tai vykęs sumanymas, bet nuo paskutinio virimo likusias nepanaudotas tinktūras bandysiu pilti atitinkamais kiekiais į neutralų naminį alų. Tiesiog į bokalą. Taip tikiuosi suformuoti pseudo poskonį ir bandyti suprasti žolės įtaką alui be galimų didelių nuostolių.

Tinktūros laukia savo eilės

Su kiekiais persistengta, tiek trauktinių atliko. Kur jas dar galėčiau panaudoti?

Paskutiniu metu visi taip sukruto gamintis mikro bravorus, kad ir pats pradėjau jaustis nejaukiai. O kaipgi aš, taip ir liksiu prie plastikinio kubilo kaip prie suskilusios geldos. Reikia kažką mislyti. Pradžiai gimė toks, man priimtiniausias variantas

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Talpas planuoju darytis iš 50 l  euro-keg’ų, Rėmą rinksiu varžtais ir dalį virinsiu, kad būtų galimybė išrinkti, ketinu panaudoti 30X30mm keturkampius vamzdžius.  Rėmo aukštis apie 1,3m, ilgis 1m., plotis 0,6m.  Taigi, nėra didelių gabaritų. Elektrinių siurblių nebus, viskas “samatioku”. Naudosiu dujas. Planuoju iki vasaros surinkti. Kaip seksis parašysiu.

Po paskutinio KNAK susitikimo taip niekas ir neparašo atsiliepimų. O jau kitas ant nosies. Niekas neįsiminė? Be to, ponasniekas domavosi kaip sekėsi. Taigi, kad išsklaidyti KNAK’o masoniškumu dvelkiantį įvaizdį brūkštelsiu bent porą sakinių. Viskas rutuliojosi kaip ir reikėjo tikėtis. Vyriškoj aplinkoj, savaime suprantama, komplimentų/kritikos viens kitam nereiškėm Visą tai palikom alui, kurio buvo išties nemažai (kaip pasirodė pradžioje). Darenkas kažkuriuo metu trumpai apžvelgė draugijos įstatus bei tikslus apie atsakingo ir saikingo alaus vartojimo tradicijų puoselėjimą. Prisiimdami visišką atsakomybę dar labiau puolėm tradiciškai saikingai vartoti suneštinį gėrį. Mano negiliu įsitikinimu negerai, kad nieko nepasižymėjom/neprotokolavom. Atminty išliko tik keletas egzempliorių: runcės porteris, darenko eliukas iš apynių mišrainės, pofkės 100% -inis miuncheno elis ir JodaZ laukinių apynių visai nekuklus 7% eliokas. Įdomūs ir skanūs alūs. Buvo ir “šalto dušo” . Gomurys nelabai suprato runcės eksperimentinio “aksominio” avižinio stauto. Toks atšiauriai kartus bestija, bet gal ir tokie turi teisę gyventi. Na ir pasiligojęs kietinis gruitas, JodaZ virėjas jei neklystu. Net velykas sutraukė nuo rūgštumo. Kitą vertus puiki mokomoji priemonė tiems, kas dar nebuvo pasigavęs infekcijos. Aš vis tik jį laikyčiau, kad ir metus. Stebuklų būna. Mano “Fukushima” po pusės metų iš visiškai niekinio rūgštaus produkto netgi aplenkė vieną iš nurūgštėjusiu stautų subjektyvia nuomone. Tai tiek kas užsifiksavo alaus tematika. Išvada: kas nerizikuoja, negeria šampano, šampūno taipogi Bet… Buvo ir vakaro vinis. O kaip be jo. Tai lietuviškas produktas iš kitos svorio kategorijos. Pagamintas pagal viskio užmanymą ir įgalus varžytis su impozantiškais atėjūnais iš vakarų. Žaltys neduos meluoti. Nu pasaka, švelnus, skoninėm savybėm pataikaujantis vos virš 50% bespalvis produktas! Ir vėl galioja paprasta taisyklė: “Neišgėręs-nesuprasi” Autoriaus neišduosiu dėl pavydo, o jei rimčiau tai geram daiktui reklamos nereikia.
Štai šitaip, mūsų gerokai virš 10 vyriokų kompanija įskaitant argentinietį ir ruselį Jurą, ieškantį laimės Vokietijoje sulaukėme beveik vidurnakčio. Besirengiant namolio prisiminėm ir vakaro tikslus. Sutarėm dėl sekančio susitikimo vietos ir temos. Vieta visiškai nelauktai ta pati. Tema taipogi netikėta – Kalėdinis alus. Dar kito susitikimo tema – Lageriai. Atsižvelgiant į jiems palankų fermentacijos/brandinimo laikmetį (juokas ima, balkoninis variantas man vis dar per šiltas ).
Grįžau namo su dideliu čyzu ir pragiedrėjusia galva po 40 min pasivaikščiojimo naktiniu Kaunu. Tiesa rytojaus dieną jautėsi, kad ne pieną gėriau, matyt kalta alaus įvairovė bet ne kokybė.
Mano išmoktos pamokos (kaip pasakytų Gytis). Reikia fiksuoti įvykius ant popieriaus lapo degustacijos metu, trūksta detalumo. Keletas foto retkarčiais taip pat nepamaišytų. Kiekvienas alų perleidžia per savą prizmę ir tokiais padrikais vertinimais tikrąjį favoritą sunku išrinkti.
Gyveni žmogus, mokaisi ir lieki durnas…

P.S. Dėkingas šeimininkui Giedriui už šiltą priėmimą

Po paskutinio virimo, kuomet virdamas vieną alų netikėtai išviriau du, pagaliau ir aš supratau…
Viską susisteminus ir iš anksto nusiteikus galima beveik per tą patį laiką išvirti dvigubai didesnį kiekį produkto. Ir net visiškai skirtingas rūšis. Tam reikės antro kubilo ir nežymiai didesnių apsisukimų virtuvėje. Esmė paprasta, viename iš kubilų gaminimo procesą reikia pradėti viena procedūra anksčiau. Toliau viskas vyksta savaime, vieni darbai kitiems netrukdo ir plėšytis tikrai nereikia. Paprasčiausia dingsta dalis laisvo laiko, kurio metu sėdėdavau prie teliko su alaus bokalu. Šiuo atveju alų teks gerti dažniau prie puodų. Kitas variantas, televizorių pasistatyti virtuvėje ir apsimesti kad jokių esminių pasikeitimų neįvyko.

Viskas ganėtinai paprasta. Kol vyksta salinimas pirmame kubile, kaitinu vandenį antram alui. Kuomet ištekintą iš pirmo kubilo misą verdu, iš antro kubilo susalintą salyklą verčiu į pirmąjį ištuštintą kubilą tekinimui ir t.t.

Neabejoju kad šis būdas jau senei naudojamas ir kitiems pasirodys senas kaip mamuto šū*as. Bet tikrai atsiras keletas, kuriems bus proga pamastyti apie du už vieno kainą.

Pirmąjį birželio sekmadienį suplanavau išsivirti alaus. Jau kuris laikas vis sukosi mintys apie įvairių žolių panaudojimą aluje. Tinkamesnio laiko tam ir nesurasi kai aplinku viskas šviežiai, sužaliavę. Iš man žinomų ir aluj naudojamų augalų į eilę stojo viržiai, gailiai ir kadagys. Su kadagiu nutariau išsiaiškinti vėliau ir be kitų žolių pagalbos.
Taigi, ryte liko nukakti į pelkę ir prisirinkti ten augančio gėrio. Pelkė, kur auga gailiai atrodo panašiai taip (foto ne iš tos dienos).
Jauni viržiai, gailiai bei pakeliuj pasitaikiusios žydinčios kraujažolės ir paskutinę minutę į kubilą sukritusios čia pat augę kietys. Pagal kvapą, aišku laimi gailiai. Jie užgožia visus aromatus.
Beje, viskas vyko čia. Ir alų (jau 16-ąjį) pirmą kartą viriau gamtoje.
Pagrindinis alaus ingridientas salyklas. Taigi nuo to ir pradėjau. Gerą pusvalandį teko paplušėti sumalant 5 kg salyklo. Malūnas tik tam ir skirtas. Naudojimas gan paprastas, prisuki prie stalo 2011m. balandžio 19 d. “Vakaro žinios” dienraščiu, suderini kokiu stambumu malsi ir pirmyn. Idealu jei grūdas skyla į 3-4 dalis, tuomet salyklas nesukrenta į košę ir netrukdo misai atsiskirti nuo mentalo tekinimo metu.
Kažkodėl žolinis alus asocijuojasi su tamsiu alumi. Nuspalvinimui įdėjau po 100 g Special-B ir Chocolate salyklo, kuris suteiks alui truputi savito skonio ir nudažys sodria kaštonine spalva.
Štai taip atrodo sumaltas salyklas.
Kol maliau salykla, tuo pačiu metu šilo ir vanduo. Vandenį 75-78 laipsnių supyliau ant šviežiai sumalto salyklo ir palikau valandai salintis. Salinimo metu vyksta man sunkiai suprantami dalykai. Krakmolai esantys salykle virsta į įvairius cukrus. Be to karštas vanduo ištraukia aromatus ir skonius iš žolių, sudėtų kubilo apačioje, ko mums ir reikia žolinio alaus gamybai.
Salinimas vyksta apie valandą. O tai reiškia kad turiu laiko atsigaivinti praeitų virimų alumi ir nudirbti dar kai kuriuos darbus.
Po valandos salinimo prasidėjo tekinimas. Šiame etape vyksta misos atskyrimas nuo mentalo. Ant viršaus pilamas karštas vanduo, kuris išplaudamas cukrus išbėga per kubilo apačioje įtaisytą kranelį saldžios misos pavidalu. Salinime ir tekinime svarbu tiksliai sužaisti su mentalo temperatūra, kas stipriai įtakoja alaus skonį. Bet šiuos dalykus nutylėsiu.
Nutekintą misą reikia virinti apie valandą.
Kol 23 litrai misos užvirs ir dar virs apie valandą, turime daug laiko kitiems darbams. Vienas iš jų, apynių svėrimas. Apyniai dedami į verdančią misą. Vieni virs 60 min., suteikdami kartumo alui, o kiti 15 ir 5 min., suteiksiantys alui aromatą. Baigiant virti įdedama 7 g airiškos kerpenos, padėsiančios nusodinti baltymus misoje. Baltymai nepageidaujami, jie suteikia alui drumstumą. Ir vistik, likusių baltymų dalyvavimas aluje įtakoja putos susidaryma, jos tvirtumą.
Nusprendus kad tėvui sunkiai sekasi, sūnus pradėjo konstruoti šaldymo įrangą.
Pagaliau misa išvirė. Sumontuota ir šaldymo sistema. Beliko tik pilti šulinio vandenį į prie medžio pritvirtintą butelį. Vanduo, tekėdamas metaliniu vamzdeliu, pakankamai greitai atšaldo misą iki reikiamos 20 C temperatūros.
Hidrometru išmatuojame cukraus kiekį misoje prieš fermentaciją. Iš gautų parodymų jau galima nuspėti būsimą alaus stiprumą. Tikėtina kad bus 5,5-6 ABV stiprumo alus.
Ir viskas. Praėjus tik 8 valandoms rezultatas akivaizdus. Perkošta misa supilama į kubilą, suberiamos alaus mielės. Dar kartais sakoma “įvedamos”, kaip gyvieji organizmai Mielės atrastos ir pradėtos auginti/sandėliuoti visai neseniai. Misa užsikrėsdavo laukinėm arba greičiausia nuo praeito rūgimo mediniame kubile užsilikusiomis mielėmis. Jei mielių dėka rūgimas prasidėdavo, sakydavo “Alus užgyveno” arba “Dievas yra“. Taigi, kubilas užsandarinamas, įstatomas plastmasinis CO2 vamzdelis alsuoklis ir misa keliauja į rūsį 2 savaitėm fermentuotis. Mielės ėda cukrų, tuštinasi alkoholiu ir ko daugiau mums reikia
Po kelių savaičių rūgimas sustojo. Belieka alų išpilstyti į butelius. Į kiekvieną butelį įdedamas tam tikras kiekis cukraus alaus “užsigazavimui”. Prasideda alaus brandinimas, kuris paprastai trunka nuo savaitės iki mėnesio ar dviejų. Nors yra alaus rūšių kurios brandinamos 2-3 metus ar netgi 10-20 metų.
Planuota degustacija įvyko per žolines. Simboliška, žolinis alus per žolines. Tiesa, buvo keletas bandymų pakaštavoti. Nuo tėvo dienos iki žolinių per ilgas laiko tarpas atsispirti pagundoms O skonis tai kaip čia pasakius. Neišgėręs nesuprasi. Tik tiek tapo aišku kad žolių panaudojimas aluje man dar nearti dirvonai. Šiaip ar taip daigtas bus suvartotas pagal paskirtį ir į kanalizacija nenukeliaus.
Šią keisto alaus istoriją užbaigsiu R.Kazlo žodžiais (gali buti netiksliai atkartoti)
Pirtis ir alus, alus ir pirtis, kas persis tas gers, kas gėrė tas pers. OPLIA