Toks tūlas Skirmantas Tumelis manęs užklausė – ar ragavau šį (#subj) alų? Nu ne, neragavau… Juolab, kad pats IKI naujasis įvaizdis „Smetonos laikų ūkininkas į namus“ man dar buvo nematytas. Ir apskritai IKI retai lankausi. Žodžiu… Bet pažadėjau – ištesiu. Nusipirkau, parsivežiau – ragauju:
Kadangi grafomanija dabar madinga (čia A.Užkalnio, E.Nasevičiaus ir kitų plunksnos šmaikštintojų dėka taip sprendžiu) – pabarstysiu ir aš raidelių su įmantriais išvedžiojimais. Nuoširdžiai viliuosi, kad mano mokytoja, dėsčiusi kalbą ir literatūrą šių blevyzgų neskaitys ir labai ant manęs nepyks. Nes gi kartu ir alų verdu – jeigu bus pykčio, tai nurūgti gali.
Taigi – apie IKI. Nesu jų fanas. Net negaliu paaiškinti – kodėl – bet netraukia manęs pas juos. Duonelė jų skani (šviežiai kepta), daržovės šviežios. Bet vat kad viską pirkčiau – trūksta man kažko… Tad kai retai lankausi – matau ir pokyčius gan ryškiai. O IKI keičiasi, ir turiu juos už tai pagirti. Mano akyse IKI – vienas iš pirmųjų tinklų, kurie nustojo kovoti dėl kainos ir suprato, kad norint išlikti reikia kurti pridėtinę vertę. Stilių. Veidą.
Ir tai ką jie daro – man patinka. Gerbiu tuos, kas sukurė šią idėją ir ėmėsi įgyvendinti. Taip pat gerbiu įvaizdžio specialistus, kurie sukūrė „Smetonos laikų“ produktų linijos išvaizdą „IKI ŪKIS“. Tai – ne tik alus, tai ir sultys, arbata, medus ir t.t. ir pan. Labai subtiliai šiuo įvaizdžiu IKI nušaus kelis zuikius: produktus pirks ir tie, kas vertina kokybę, ir tie, kas „perka prekę lietuvišką“, ir tie, kas pamšę dėl ekologijos. Net ir tie, kas alpsta dėl mažų krautuvėlių Prancūzijoje ar Belgijoje. Bet norint pavergti ir šiuos – reikia į tą perdirbtą ekologišką popierių pakuoti ir mėsą ir bulves. Va tada traukinys judės nesustojamai. O kur dar „priekabų“ menas??? Skirtinga proga užrišk skirtingą juostelę (dabar rišama kanapine virvele) ir buvlių maišelis taps originalia dovana! Ir Kalėdos, ir blvės, ir ekologiška, ir išvaizdu ir praktiška, ir jokių atliekų – viskas suyra… WOW! Patiėkit – jie ant šitos bangos toli slys!
Taigi, paganius akis – link alaus šaldytuvo. YRA! Alus, dėl kurio atvažavau – yra. Jama… pala…. what??? O_o
Beveik 6Lt už 0.7L butelaitį.
Mielieji, o žinote, kad tiek kainuoja tikras Prancūziškas sidras? Tokiame pat butelaityje? Žinot? Gerai…. Nenuvilkit manęs 
Jamam butelį – ir link kasų.
Namuose statau butelį ant stalo, susidomėjęs skaitau etiketės užrašus. Subtilu, stilinga, primena senelių sodyboje rastus 1939m. „Ūkininko patarėjo“ numerius. Nurišu virvelę, išsiimu butelį. Chm… išpilstytas su prentezija į putojantį (gausiai angliarūgštės prisotintą) gėrimą. Stiklas tamsus, storas, toks ir rimtą slėgį atlaikytų. Pigus, iš kamštinio ąžuolo atliekų suklijuotas kamštis, vielutė persukta taip, kad rankomis atsukti ją sunku (mielieji, paderinkite įrenginius, jei apsuksite pora apivijų mažiau – kilputė bus didesnė, atsidaryt bus patogiau). Atsargiai nusuku vielutę – bijau, kad šaus. Ne… norint ištraukti kamštį tenka nemažai pavargti. O ištraukus pasigirsta tylus psst…. ir viskas 
Didelė pretezija su menku rezultatu.
Pilu alų ir menu, kas parašyta ant maišelio: tamsiai rudos spalvos, švelnus, su tiršta puta. Su išskirtiniu kvapu ir vos juntamu apynių aromatu. Ilgai brandintas, nefiltruotas.
Su puta apgavo: puta skysta, greit išnykstanti. Spalva ruda – čia neapgavo. Uodžiam. Dar… dar…
„Išskirtinis kvapas“ – tai karamelinio salyklo perteklius. Apynių išties yra, bet kažkur giliai, toli ir labai nežymiai. Mat karamelinis salyklas valdo. Ech… imu suvokti koks bus skonis….
Gurkšnis, dar vienas….. karamelės daug. Apynių mažai. Kūno irgi trūksta. O vat poskonis – manlonus. Primena deginto cukraus ledinukus, kuriuos vaikystėje pirkdavom per atlaidus prie bažnyčios. Keista tai, kad poskonis beveik kartesnis už patį gurkšnį.
Žinot, balandžio mėn. VAK susitikimo metu buvo diskusija – koks buvo „Švyturio žalio“ skonis? Tai vat jei paragausit šio alaus – beveik galit manyt, kad ragavot „Švyturio žalio“. Tik ABV reiktų kilstelt iki 6% ir IBU kokiais 5 – 10 punktų ir bus tip-top „Švyturio žalias“.
Bebaigiant šią apybraižą kažkodėl pagalvojau: reiktų butelaitį kitą pabrandinti mėnesiuką – kitą. Kažkodėl rodos, kad ir putos ir balanso reikalai pasitaisytų. Bet… bet ne už tokią kainą
Mano geras bičiulis Gintautas Jašinskas yra sakęs: kartais juokingai atrodo, kai vyno rūsio įranga būna prašmatnesnė ir brangesnė už jame saugomą vyną.
Kad ir kaip būtų liūdna – čia kaip tik toks atvejis. Mielieji, atsisakykit pompastiško butelio, brangaus kamščio, ir maišelio, į kurį butelis dedamas ranka ir užrišamas virvele. Sumaketuokit dailią etiketę ant rudo „HBH“ butelio ir numeskit 2lt nuo litro. Tada gaminkit jo daug ir jį pirks. Ir aš pirksiu. Mat kainuos jis tuomet 2,5Lt plius užstatas už butelį. Va tada – tikrai pirksiu. Ragausiu, gersiu, draugus vaišinsiu ir gal net brandinsiu sportinio intereso genamas.
O dabar – dabar ne… va jei kas nors skirs į Ukrainą ir vėl manęs paklaus: ką vietiniams alaus mėgėjams nuvežti kaip Lietuvos alaus pavyzdį – tikrai rekomenduosiu šį alų. Dailu, skoninga, subtilu.
Ir dar smagu tai, kad parduotuvėse atsiranda alaus. Tegul ir nepigaus, bet – jau gertino.
