Ne už kalnų balandis – mėnuo, kai geriausia sodinti apynius. Prieš daugiau nei šimtmetį retas kiemas neturėjo savo krūmo, taigi profesinis žingeidumas įkvėpė jėgų paieškoti informacijos apie šio puikaus augalo auginimo  ypatumus praeityje. Pasisekė!

Dalinuosi Petro Nėrio dar XIX a. pabaigoje paraszytu veikalu  “Sodnas, apynei ir bitys”. Apynių veiksmas prasideda nuo 17 puslapio.

Švyturio Baltą laikau vienu iš geriamesnių Lietuvos didžiųjų aludarių gaminamų egzempliorių, o kadangi namuose yra moteris gerianti išskirtinai tik šį alų, nusprendžiau VAK kovo mėnesio “klonų karų” susirinkimui klonuoti būtent šį.

Prieš klonuojant pirmiausia reikia surinki visą įmanomą informaciją apie motininį alų. Švyturys apie visus savo alus pateikia ganėtinai nedaug informacijos. Apie Baltą taip pat. Bene visur sutiksime tą patį lakonišką tekstą: „Švyturio Baltas“ (5%) – kvietinis Hefeweizen tipo alus, tradicinės „Švyturio“ kolekcijos narys. Jis pasižymi gaiviu skoniu ir aromatu, kuris primena gvazdikėlių, bananų, slyvų, apelsinų žievelių ir egzotinių vaisių puokštę.” Skoninėms savybėms nuspręsti padėjo degustacijos ir Balto alaus skonines savybes apibūdinantis “skonių ratas” (nuotr. iš www.švyturys.lt).

Priešingai nei Gubernija, ŠUA alaus sudėtyje nepateikia informacijos kiek procentų kvietinio salyklo naudota gaminant alų, dėl to teko kabintis už stiliaus. Tradicinis Hefeweizenas verdamas naudojant maždaug 50 proc. kvietinio ir 50 proc. miežinio pilsnerio salyklo. Žinoma praktikoje dažnai būna kiek kitaip, nes užsienio hefe pavyzdžių spalva gana stipriai skiriasi, kas suponuoja apie naudojamus tamsesnius salyklus. Pridėjęs Balto taurę prie ekrano, kuriame švietė EBC spalvų paletė, priėjau išvados, kad spalva bus maždaug tarp 10-13 EBC. Kadangi naudojant tik kvietinį ir pilsnerio salyklus spalvos aukščiau 7 EBC neišspausčiau, dalį pilsnerio pakeičiau cara hell salylu.

Laikas apyniams. Hefe toks stilius, kuriame dominuos mielių sukurtas aromatas, apynių rūšis iš esmės nelabai svarbi. Svarbu, kad jų aromatas nedominuotų ir galutinis kartumas būtų panašus į Balto kartumą. Norėjau tikėti, kad gamintojas naudoja kažkuriuos kilniuosius vokiškus apynius, o degustuodamas rinkausi tarp man šiek tiek geriau pažįstamų Hallertau Hersbruckerių ir Tetnangerių. Pastarieji nugalėjo. Nuspręsti kartumą buvo kur kas lengviau. Ir hefe stiliaus apibūdinimas ir degustacijos bylojo tą patį – daugiau 15 IBU neturėtų būti.

Mielės svarbiausias šio alaus akcentas. Visi esame matę  mielių nuosėdų ant Balto alaus dugno, taigi teoriškai galimybė jas padauginti buvo. Kuo šviežesnis alus, tuo geriau – nupėdinau į Gero alaus parduotuvę pirkti pilstomo Balto alaus. Po kelių dienų ramaus stovėjimo šaldytuve, butelių dugnai nusidažė baltai, o aš pradėjau ruošti starterį.

Šis dvi dienas miegojo, tačiau trečiąją suputojo, dar po poros dienų misa įgavo balkšvą spalvą ir specifinį balto alaus aromatą, o dugne buvo šioks toks mielių sluoksnis. Labai gaila, kad starterį dariau iš akies, tad nematavau nei jo SG nei FG.

Gaila, nes supylęs starterio mieles į jau išvirto klono atvėsintą misą neužilgo pastebėjau ir putą, ir kvapą, o nusprenęs pamatuoti saldumą – ir balkšvą spalvą. Tačiau kaip aš nustebau pamatęs, kad hidrometras rodo tuos pačius ~13 plato, kuriuos rodė ir prieš keturias dienas, kai misos saldumą matavau prieš supildamas mieles!

Padariau dvi galimas tokio rezultato išvadas: a) mielės nebuvo labai sveikos, dėl to nevartojo cukraus arba suvartojo jo labai mažai b) tai kažkokia speciali mielių atmaina, kuri sukurta tam, kad suteiktų specifinius kvietinio alaus bruožus, tačiau neįtakotų arba labai mažai įtakotų ABV.

Ateityje žadu atlikti tolesnius eksperimentus su švyturinėmis mielėmis, kad patvirtintčiau vieną iš šių išvadų.

Po tokių rezultatų į kvietinio alaus bruožais pasižyminčią misą (kuri neskleidė jokių nemalonių kvapų) teko supilti pakelį Fermenčio WB-06 kvietinio mielių, kurios jau šiandien savo darbą atliko iki galo. Visgi tikiuosi, kad švyturinės mielės alui suteikė kažką to, ką turi Švyturio Baltas alus. Ar  šį eksperimentinį alų bus galima vadinti klonu ar tik eiliniu hefe jau po mėnesio nuspręs VAK komisija.

Vikipedijos duomenimis statistinis XXI amžiaus lietuvis per metus suvartoja 76 litrus alaus. Pagal šį rodiklį esame aštuoniolikti pasaulyje ir tai nėra taip jau blogai, ypač jeigu žinai jog belgai yra penkiolikti. O kaip buvo tarpukario Lietuvoje?
 
Kaip ir reikėtų numanyti, tarpukariu tokiomis statistikomis niekas neužsiiminėjo, bet mes galime bent jau simboliškai tai padaryti dabar. Simboliškai, nes turime tik tikslius pramoninio alaus suvartojimo kiekius, tuo tarpu kalbėti apie naminio alaus vartojimą problematiška. Suvartojamo alaus kiekis yra apskaičiuojamas per metus šalyje parduotą alaus kiekį padalijus iš šalies gyventojų skaičiaus, o tarpukariu visų Lietuvos pramoninių alaus daryklų pagaminamo alaus kiekis dėl įvairių priežasčių stipriai varijavo. Pavyzdžiui, 1921 m. buvo pagaminti 9 mln., o 1935 m. jau tik 4,33 mln. litrų alaus.
Ar tai daug? Atsakyti į šį klausimą jums padės faktas, jog UAB Švyturio-Utenos alus 2009 m. Lietuvoje pardavė 123,3 mln. litrų alaus. O jie 2009 m. užėmė kiek mažiau nei pusę Lietuvos rinkos.
 
Taigi, kiek pramoninio alaus suvartodavo statistinis tarpukario Lietuvos gyventojas? Tiksliausiai galime kalbėti apie 1923 m. duomenis, nes tais metai vyko visuotinis gyventojų surašymas ir mes žinome, jog tais metais Lietuvoje gyveno 2.028.971 žmogus. Tais metais Lietuvos alaus daryklos pagamino 9,57 mln. litrų alaus ir tai buvo vienas geresnių rezultatų tarpukariu. Taigi 1923 m. statistinis lietuvis per metus suvartojo tik 4,71 litro pramoninio alaus. Galime skaičiavimus patikslinti, bet tam reikės priimti ne 100 % teisingą sąlygą, jog pramoninis alus daugiausia buvo vartojamas mistuose, o kaime – naminis. Mieste gyveno 17,7 % arba 359 tūkst. visų 1923 m. surašytų gyventojų. Jeigu skaičiuosime, kad būtent šie Lietuvos gyventojai 1923 m. išgėrė 9,57 mln. litrus alaus, tai tada galvai tenka 26,6 litrai alaus. Tai yra šiek tiek daugiau, nei dabar  išgeria statistinis Vietnamietis.
 
Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad  tarpukariu ir miestietis nebuvo užspeistas į kampą pramonių aludarių. Tikėtina, kad dalis alaus mėgėjų (ypač mažesniuose miestuose, kur gyvenimas labiau persipynęs su kaimiškuoju gyvenimu) galėjo gamintis alų savo namuose mieste. Tuo metu žmonės gyveno žmogiškai – ne betoniniame kube penkiaaukštėje chruščiovkėje, o dažniausiai turėjo nuosavą kiemą, kuriame laisvai buvo galima sutalpinti visus alaus gamybai reikiamus indus ir įnagius. Dėl žaliavų problemos taip pat neturėjo būti – juk kaimiečiai būtent į miestą traukdavo užsipirkti naujų mielių, jei senosios neužgyvendavo ar būdavo sugadintos. Salyklo miestietis tikriausiai pats negamindavo, bet turguje ar parduotuvėje jo tikrai gaudavo. Galų gale, Lietuvoje tarpukariu juk veikė ir salyklo ekstrakto gamykla, kuri tik įrodo, jog salyklo ekstrakto paklausa buvo. Ir labiausiai tikėtina, kad didžiausia paklausa buvo miestiečių tarpe, mat kaimo aludariui pigiau buvo gamintis savo salyklą ir vargu bau ar jis būtų mokėjęs/norėjęs alų iš skardinės virti. Beje, įdomus faktas – salyklo ekstrakto galėjo nusipirkti ir vaistinėse.

 
Šiandien specializuotų alaus parduotuvių lentynos ar didesnių alaus mėgėjų valdomų barų kraneliai mums siūlo labai platų gėrimų pasirinkimą. Tačiau jeigu atmesime užsienines, vos ne amžino galiojimo alaus rūšis ir į barus prasimušusį kaimišką alų, pamatysime, jog Lietuvos pramonininkai netoli nuėjo.
Žinoma, tarpukario lietuvis miestietis daugiausia išgerdavo lengvojo pilsneriuko. Žiemą ypač mėgiamas buvo porteris. Tačiau tai dar ne viskas. Prienuose veikęs „Goldbergo“ bravoras nudžiugintų ne vieno šiandieninio alaus mėgėjo širdį. Jis siūlė paragauti ir „Imperial Extra Porterio“, spėtina panašaus į stautą, ir „Pale-Ale“.

 
Klaipėdos akcinis alaus bravoras be kitų įprastesnių rūšių galėjo pasiūlyt ir „Audit-beer“. Daugiau apie jį žinių rasti nepavyko, bet matyt tai bus anglijos studentų mėgto stipraus audit elio giminaitis.
 
Ir pabaigai būtina paminėti, kad Volfo-Engelmano alaus darykla nuo 1930 m. vartotojams pasiūlė ir Diubelį – nuo Belgijos trapistų nusižiūrėtą alaus rūšį, kurios buvo galima gauti tiktai buteliuose.
 
Taigi, kaip matome tarpukariu lietuvis išgerdavo mažiau alaus nei dabartinis, tačiau turėjo pakankamai platų alaus pasirinkimą, kas rodo, kad buvo vertinamas ne alaus kiekis, o įvairovė.
 

J. Palmeris teigia, kad “sausai apyniuojant infekcijos tiesiog nepasigausi.” Šiandien atidaręs Belgiško IPA antrinės dangtį supratau, kad šiame pasakyme visgi gali būti netiesos. Maždaug prieš metus buvau pasigavęs infekciją, bet tada nekaltinau apyniavimo, nes viskas nebuvo daroma 100% švariai. Iš klaidų pasimokiau – nuo to laiko viską, kas lies misą praplaunu Chempiro oxi priemone, bei papildomai dezinfekuoju Bacticidu K. Taigi nebeturiu ko kito kaltinti.

Kokios kitų patirtys?

Nenorėdamas būti tuo įkyriu žurnaliūga, kurs labai suintriguoja straipsnio pavadinimu, tačiau nieko doro taip ir nepasako, maloniai Jums pranešu, kad Belgijoje (deja) dar nebuvau. Tačiau savitą belgišką atmosferą galima susikurti ir savo namuose Vilniuje ar kur kitam kampe. Suintrigavau?

Pradėsiu nuo to, kad Briuselio priemėsčio kvapą ėmiau gaudyti dar liepos pradžioje. Didelę įtaką tam padarė Naglio Šulijos iš debesų burti dideli karščiai, kurie, kaip žinia, alaus gaminimui ne visada palankūs. Elis ir 25 laipsniai temperatūros kambaryje + tie 2 – 4 laipsniai, kurios susikurs puotaujančios mielės, nesiderina.

Nebent naudosi labiau šiltas temperatūras toleruojančias mieles! Tokių irgi nėra marios – dauguma gamintojų daugumai savo viršutinės fermentacijos milelių rekomenduoja temperatūrą iki 24 laipsnių. Esti tik kelios populiaresnės rūšys, kurios esant aukštesnei temperatūrai nesuteiks tavo alui nepageidaujamų savybių.

Taigi, išsirinkti „tą“ rūšį nebuvo sunku – belgiško saizono (Wyeast 3724 Belgian Saison) padermė, toleruojanti iki 35 laipsnių temperatūrą, buvo pats tas. Tradicinį saizoną dažnai sutinksime lengvą, gaivinantį ir nestiprų, pasižymintį stipriu vaisiniu ir gėliniu aromatu, dažnai prieskoniuotą kalendra, kardamonu ar kokio citrusinio vaisio žievelėmis. Pastarojo dalyko aš atsisakiau, norėjosi pirma sužinoti tyrą mielių teikiamą skonį.

Orų berniuko pranašautus didelius karščius pakeitė gana vėsūs orai. Čia ir prasidėjo misija „30+“, pavadinta temperatūros, kurioje fermentuotas alus, garbei. Kad palaikyčiau pastovią nusistatytą temperatūrą teko imtis gudrybių. Viena tokių – fermentacijos kubilo įvyniojimas į miegmaišį ir butelis ar du karšto vandens tarp jų. Ir taip dvi savaites…

Vis dėlto misija buvo įvykdyta, misos temperatūros svyravimai neperžengė 1 laipsnio ir už vargą atseikėta buvo su kaupu:

Alus iš tiesų pasižymi stiproku gėlių ir vaisių aromatu ir turi tą tokį belgiško alaus poskonį, kurio nerasi jokio kito regiono aluje. Receptas čia.

Pabaigsiu tuo, kad ką tik sausam apyniavimui perpyliau kitą su tomis pačiomis mielėmis gamintą alų, savo pirmą bandymą sukergti Belgiško saizono ir IPA stilius. Fermentuotas jau žemesnėje 25 laipsnių temperatūroje. Receptas.

Šiek tiek nusivyliau jauno alaus kartumu – tikėjausi kartesnio, o jis ir dar sumažės, bet aromato jau ir be sauso apyniavimo buvo apstu. Po poros mėnesių galite tikėtis trumpo reportažo apie rezultatus.

Prieš keletą dienų teko apsilankyti europietiškojoje estų sostinėje. Nors išvykos tikslas su alumi susijęs nebuvo, mano gomurys nebūtų man atleidęs jeigu nebūčiau jo pamaloninęs estišku alumi. Rekomendacijos kitiems tūliems alaus mėgėjams, nenorintiems pykdyti savo gomurio Taline.

Iki šiol Talinas man buvo gryna terra incognita. Nei giminių, nei draugų, nei pažįstamų. Žinojau tik didžiausių estų alaus daryklų pavadinimus, bet jų alus manęs nei kiek neviliojo. Žinoma, prieš pat išvyką buvo pasidomėta daugiau dėmesio vertomis vietelėmis. Geriausių internautų atsiliepimų buvo sulaukęs vieninteliu restoranu – bravoru Estijoje besitituluojąs „Beer Hause’as“. Į jį ir buvo užsukta pirmiausia.

Tai pačioje Talino senamiesčio širdyje, trys žingsniai į šalį nuo miesto Rotušės įsikuręs vokiško tipo restoranas galintis Jums pasiūlyti net septynių rūšių vokiško alaus, kuriuos ragaudami susipažinsite su pagrindiniais vokiško alaus stiliais. Čia ir auksinis pilsneriukas, ir kovo alus, tamsus ir šviesus Miuncheno lageriai, exportas ir Vienos lageris, o taip pat ir lageris su medumi.

Šį kartą nuskilo paragauti tik du egzempliorius: seniai trokštamo oktoberfesto ir ne taip trokštamo, bet mano pakeleivės ypač mėgstamo medaus alaus. Pirmasis suintrigavo labiausiai. Vos drumstas, tobulai gazuotas, tamsiai gintarinis skystimas su mažojo pirštelio storumo putele ant viršaus smagiai subėgo man gerklėn, pripildė ją salykliško aromato puokšte ir švelniai žnaibydamas gomurį nusileido apačion. Vienas geriausiai praleistų pusvalandžių per visą trumpą mano gyvenimą.

Vietą rekomenduoju dėl plačios gamos geriausios kokybės vokiško alaus, puikios aplinkos ir skanaus maisto, bei dėl pakankamai normalių kainų – pusė litro kaina svyruoja nuo 3,8 iki 5. Laimės valandomis (pas estus jos labai populiarios, „Beerhauze“ jos kasdien nuo 12 iki 14 val.) – nuo 2,8 iki 3,8 eurų. Dažnoje senamiesčio kavinėje už Saku ar A. LeCoq birzgaliukus sumokėsite 5 eurus už kiekvieną puslitrį.
Vietos minusas – pakankamai arogantiškas ir nedraugiškas aptarnavimas (kiek pastebėta, tik mūsų padavėjas toks buvo), bei stipriai nepilni bokalai (tokius nešė jau visi padavėjai).

Kitą dieną teko apsilankyti kitoje puikioje, gausiai turistų lankomoje vietelėje pavadinimu „Olde Hanza“. Talino priklausymo Hanzos sąjungai įkvėpta buveinė, kiekvieną lankytoją sutinkanti lyg viduramžių pirklį, stebinati nuotaikingu ir dėmesingu aptarnavimu, bei įdomiu alumi.

Taigi, pirkliams ji gali pasiūlyti stipraus tamsaus alaus su žolelėmis, tamsaus medaus, bei šviesaus alaus su cinamonu. Vėlgi buvo išbandyti du, spėkit, kurį bandė mano kompanionė? Teisingai. Medaus alus čia pasižymėjo labai aiškiu medaus aromatu ir kiek per dideliu saldumu, kuris užgožė visa kita, bet nepaisant to alus buvo labai gardus. Iki tol nebuvau ragavęs alaus su taip aiškiai išreikštu medumi.

Man pačiam tarnas atnešė stiprų tamsų alų su žolėm. Padavėjas teigė, kad tai sahti stiliaus gėrimas. Vėl labai stipriai išreikštas žolelių aromatas nedavė ramybės, kad į alų tiesiog bus pripylę „Žalių dėvynerių“, nes skonis buvo būtent toks. Puikiai subalansuoti žolių aromatai iš beveik tulpės formos molinio bokalo be vargo pavergė visus įmanomus mano skonio receptorius ir buvo be galo gaila žiūrėti į molinį dugną, taigi jau buvo pats metas kilti nuo stalo.

Rekomenduoju apsilankyti dėl neeilinio alaus, puikios aplinkos, dar puikesnio aptarnavimo.
Minusai? Nepastebėta, nes 5 eurai už tokio alaus bokalą nėra minusas.

Taigi tokie įspūdžiai susiję su alumi iš lėtosios Estjos sostinės, kur gyvenimas vyksta daug sparčiau nei Vilniuje.

Greitai sukaks lygiai 80 metų nuo tos dienos, kai penki broliai Šadauskai Mažeikiuose įkūrė pirmąją lietuvių alaus daryklą. Taigi pasižiūrėkime kur ir kokį alų virė broliai.

1932 metais į nelietuvių tautybės asmenų valdytą pramoninio alaus rinką įžengė naujas žaidėjas – „Bendrovė Broliai Šadauskai. Pirma lietuvių alaus darykla“, kuri iki Antrojo pasaulinio karo alumi aprūpino didelę Vakarų Lietuvos dalį. Tai dabartinės „Brauer“ alaus daryklos, daugiausia „besispecializuojančios“ kaimo grietinėlės girdyme stipriu alumi, pirmtakė, iki tol dar spėjusi panešioti ir „Mažeikių lokio“ etiketę. Nei sovietmečiu, nei Lietuvai atgavus nepriklausomybę šis darinys neturėjo nieko bendro su broliais Šadauskais, kurie antrąkart užėjus sovietams buvo išblaškyti į rytus ir į vakarus.

Iš karto prisipažinsiu – į Lietuvos centrinį valstybinį archyvą (LCVA) ėjau su didele viltimi, kad galbūt surasiu kažką panašaus į autentišką receptą, o vėliau pagal jį galėsiu išsivirti alaus. Naivi viltis, jog kažkur tarp dokumentų gulės surašytos Šadauskų gaminto alaus ingedientų proporcijos greitai žlugo, tačiau vadovaujantis netiesioginiais dokumentais šiokia tokia rekonstrukcija visgi yra įmanoma. Pilna tarpukarinio recepto rekonstrukcija paliekama ateičiai.

Brolių Šadauskų bravore buvo verdami trijų pavadinimų alūs: Pilzenas, Stalo stiprusis ir Juodasis. Pirmasis, kaip turėtų būti aišku iš jo pavadinimo, buvo šviesusis lageris, dėl gamyboje naudojamų Saaz apynių labiau artimas Bohemijos, o ne vokiškajam pilsneriui. Tai buvo populiariausias Šadauskų gaminamas alus, trečiojo dešimtmečio pabaigoje jau ganėtinai paplitęs po visą vakarinę Lietuvą. 1937 m. Šadauskų laikytame bare Telšiuose buvo išgerta 1569, o tų pačių metų gruodį – 2108 litrai šio alaus.

Galima aptikti tik Saaz apynių pirkimo dokumentus, taigi, nesuklysime pasakę, jog Stalo stipriojo ir Juodojo alaus gamyboje taip pat buvo naujoti šie kilmingieji čekoslovakų apyniai. Šadauskų bare Telšiuose Juodojo alaus buvo galima gauti tik šaltaisiais mėnesiais, bet ir tada jis nebuvo labai populiarus – 1937 m. gruodį jo buvo parduota viso labo 94 litrai. Tuo tarpu Stalo stipriojo Telšių baro asortimente visai nebūdavo.

Aniceto Šadausko našlė Birutė Šadauskienė viename interviu užsiminė, kad aplinkinių kaimų gyventojams buvo verdamas stipresnis alus, kuris puikiai pritikdavo vestuvėse ar krikštynose. Tą alų Šadauskai tarpusavyje vadinę „pamačlyvu“, bet tikėtina, kad rinkai jis buvo patiektas kiek geresniu, pavyzdžiui, Stalo stipriojo pavadinimu. Spėju, kad būtent šio alaus prisivaišinę nacių kareivėliai nebeatliko jiems pavestos užduoties susprogdinti daryklą ir kitus strateginius Mažeikių objektus.

Įdomus paminėti, kad 1939 m.broliai Šadauskai buvo sudarė sutartį su Broniumi Vilimu, kuris įsipareigojo daryklai tiekti 25 birkavas (~4,1 t.) „gerų tinkamų šėrimui“ dobilų. Gal broliai juos žadėję panaudoti alaus gamyboje? O gal jau naudojo ir anksčiau? Pasvarstymo verti klausimai, nes faktui, kad ši žolė pirkta kažkam šerti irgi trūksta įrodymų.

Kaip jau minėta, broliai Telšiuose laikė savo barą. Pagal sutartį jo vedėju dirbo toks Aleksas Einas, kuris gaudavo 70 litų mėnesinę algą ir 5 centus nuo kiekvieno parduoto litro. Vedėjas privalėjo alų laikyti šaltai, jo nesugadinti, o parduodamas privalėjo „pripilti tiek į bokalą, kad grynas alus stovėtų su brūkšniais, o putos – virš“. Visi baro darbuotojai privalėjo dėvėti baltus chalatus, pilstymo įrangą su chemija žiemą valyti du, o vasarą – tris kartus.

Brolių alus buvo populiarus – iš jų alų pirko daugiau nei trisdešimties pavadinimų miestų ir miestelių užeigų savininkai. Vis dėlto Šadauskų bravoro aukso amžiaus pradžia sietina su viena reikšminga valstybine netektimi.1939 m. Kovo mėn. Lietuva priėmė nacistinės Vokietijos ultimatumą ir neteko Klaipėdos krašto, iš kur į Lietuvą anksčiau keliaudavo dideli kiekiai kokybiško alaus. Tapę pagrindiniu alaus tiekėju visoje vakarų Lietuvoje Šadauskai ėmėsi gamyklos pajėgumų didinimo. Dar 1939 m. buvo pradėta statyti nauja daigykla, džiovykla, salyklinė, sutvarkytas ledo rūsys, daržinė. Užsakyta pagaminti 20 statinių, kurios talpintų 4 tūkstančių litrų alaus, bei 6 tokio pat dydžio fermentacijos kubilus. Su darbo inspektoriumi tartasi, kad prailgintų gamyklos darbo laiką.

Tačiau aukso amžius truko neilgai – jau kitų metų, t.y. 1940 – ųjų vasarą, sovietams okupavus ir aneksavus Lietuvą, darykla buvo nacionalizuota.