Troškinti apynių ūgliai

Atėjus pavasariui daugelis ieško žalumos, kas bėga į turgų pas bobutę salotų, kas į pievą dilgelių pasiskinti, o aš šįkart nusprendžiau lėkt į paupį apynių ūglių. Prisipažinsiu, apynių ūglius gaminausi pirmą sykį, bet tikrai nenusivyliau, todėl nutariau pasidalinti šituo patyrimu su jumis.
Surinktus apynių ūglius reikia gerai nuplauti ir pasūdytame vandenyje apvirti. Apvirtus apynius troškinti keptuvėje, gausiai dėti sviesto. Prieš baigiant troškinti,  ūglius užpilame šaltame vandenyje  išmaišytais kvietiniais miltais, gerai išmaišome. Galime tiekti ant stalo.

Patiekalo skonis panašus į  troškintas šparagines pupeles, šiek tiek karstelėjęs. Troškinti apynių ūgliai puikiai derėjo su namie virtu kvietiniu alumi.

Ryte skauda galvą? Gal padauginai pramoninio alaus?

Fotografas:Ronald Gran

Prieš pradedant skaityti šitą rašliavą, norėčiau perspėti, jog nesu aš joks  biologas ar medikas, todėl šiuos mano spėjimus reiktų tikrinti konsultuojantis su specialistais ir neimti už gryną pinigą.

Ne vienas namų aludaris giriasi metęs gerti pramoninį alų ir pamiršęs galvos skausmus. Kuo namuose verdamas alus pranašesnis už pramoninį alų? Pramoniniai bravorai giriasi verdantis iš geriausiai atrinktų apynių ir salyklų, ir namų aludaris savo verdamam alui pinigo negaili – perka kas geriausia. Kiti gi kaltina bravorus verdančius alų iš miltelių ir dedančius chemiją,ar ieško paslaptingų medžiagų kurios sukelia galvos skausmą ir atima jėgas.
O gal reikia ieškoti to ko nėra? Esminis skirtumas tarp pramoninio alaus ir namų alaus yra tas,  jog pramoniniame aluje nėra gyvų mielių. Gaminant pramoninį alų mielės nėra pageidaujamos galutiniame produkte, jos yra pašalinamos,alų pasterizuojant ir (ar) filtruojant.
Mielės yra gausus vitamino B šaltinis. Vitaminas B dalyvauja organizmo metabolizmo procesuose, angliavandenių, riebalų ir baltymų apykaitoje,  yra būtinas daugeliui organizme vykstančių reakcijų. Vitaminas B1 (tiaminas), kuris aptinkamas alaus mielėse, atlieka pagrindinį vaidmenį angliavandenių apykaitoje, todėl vartojant pernelyg daug angliavandenių, taip pat ir alkoholio, vitamino B1 rezervai greitai baigiasi – jūsų smegenys nepakankamai aprūpinamos gliukoze – jums sopa galva.Dėl tos pačios priežasties jus jaučiates išsekęs.
Ryte, jums pagirios? Garsus JAV namų aludaris Charlie Papazian, rekomenduoja išgerti stiklinę sulčių pagardinta pora šaukštelių alaus mielių.
O apskritai reiktų patausoti savo kūnelį ir mažiau jį nuodyti alkoholiu, nesvarbu, kad siela nori pašėlioti.

P.S. Straipsniukas parašytas remiantis Charlie Papazian mintimis, išklotomis knygoje „The new complete Joy of Home Brewing“, bei wikipedia.

Bačkorius Arvydas Kundrotas

Šį savaitgalį Vilniuje šurmuliuos Kaziuko mugė. Daugelis vilniečių ir Vilniaus svečių lankydamiesi mugėje būtinai įsigys kokį liaudies amatininko darbą, o nieko neradusieji – bent jau raguolį. Ne vienerius metus ir aš dairausi po Kaziuką rimtos medinės statinės, bet dažniausiai tekdavo grįžti iš Kazio tik su baronkų ryšuliu.  Tinkančią alui brandinti statinę šiais laikais sunkiai  rasi -  tai lankai ploni, tai kranelis menkas, ar šiaip meistrui patirties pritrūkę.

Vieną saulėtą savaitgalį kartu  su kolega iš „Kaziuko laikraščio“ redakcijos patraukėm pasisemti žinių pas vieną iš nedaugelio bačkadirbių Lietuvoje  Arvydą Kundrotą į Anglininkų kaimą, Kruonio seniūnijoje.
Artėja Kaziuko mugė, tad nėra laiko namuose sėdėti – daug darbo“ – kviečia meistras į medžiu kvepiančią dirbtuvę. Dirbtuvė nuo grindų iki lubų apkrauta dirbinių ruošiniais, kubilais, statinėmis. Ant sienos tvarkingai sukabinti įrankiai.  Spaudžiame rankas, susipažįstame,-  „Staliauju 28 metus,anksčiau  dariau  kėdes, langus, duris. Bet va ant bačkų jau kokius 10 metų „sėdžiu“.“
Arvydas kubiliaus amato pradmenų išmoko iš savo tėvo, – „Tėvukas man pradmenis parodė. Anksčiau kaimuose, gaminančių statines po kelis buvo. Visi indai juk  mediniai buvo, ir grūdus laikydavo , ir galų gale maudydavosi. O visi tie indai buvo padaryti statinių principu. „. Tik pokariu medinius rakandus pakeitė metaliniai, o vėliau plastikiniai.

Meistras rodydamas savo darbus aptaria koks medis kuriam dirbiniui tinka , – „Statinėm daryti naudojamas tiktai ąžuolas, kubilams tinka ir eglė bei klevas. Uosis  turi  negerą kvapą, todėl maistui laikyti netinkamas. „. Ąžuolas -  pagrindinė bačkoriaus mediena, tačiau ne visi žmonės gali mokėti didelius pinigus už ąžuolinius kubilus, todėl kubilius gamina ir eglinius kubilus, liepines sviestamušes. Eglės ir liepos mediena pigesnė ir pats darbas su šia žaliava daug lengvesnis, reikalauja mažesnio tikslumo. Tačiau bačkas meistrauja tik iš ąžuolo.
Statinė ar kubilas daromas tik iš gerai išdžiovinto medžio. Per greitai džiovinama mediena tampa trapi, – „ lankais  jau suvaržytos statinės šulai trauksis ir ji subyrės„, -pastebi bačkorius.  Mediena turi džiūti natūraliai bent  vienerius ar pora metų.  Dar žalią medį, meistras supjausto reikiamo dydžio kaladėm, o paskui skaldo.  Ruošiniai tik skaldomi, pjauta mediena netinka, nes pjaunant pažeidžiamas medienos pluoštas ir tokios medienos jau neišeina lenkt. Kaip skelti reikia žinoti – tinka mediena iki šerdies, atskelsi iš kitur šulo nebeišlenksi.
Iš išdžiovinto ruošinio gaminami bačkos šulai arba statiniai. Seniau kubiliai bačkoms gaminti naudojo skirtingo pločio statinius, o Arvydas pasidarė šablonus ir pagal juos gaminasi statinius bačkom. Čia aš pasmalsavau, -  „Kaip seniau žmonės paskaičiuodavo šulų suvedimo kampą. Negi kiekvieno šulo apskaičiuodavo atskirai? “ . Pasirodo toks  klausimas,tik pradėjus daryti pirmuosius kubilus, kilo ir mūsų kalbintam kubiliui . Šį klausimą jis uždavė savo tėvui. Tėvas parodęs įrankį, kurio kubilius negalėjo įvardinti.Prietaisas panašus į skriestuvą, tačiau jis ne skriestuvas, gal tiksliau jį vadinti kampainiu.O naudojamas jis labai paprastai apskaičiavęs statinės dugno spindulį bačkorius pasižymi jį ant įrankio įkaldamas vinukus. Suglaudęs tarp kampainio kojelių  ruošinį jis mato  kampą atitinkantį lanko ilgiui. Nuobliavus tinkamai statinio kraštinės kampą jis jungsis su gretimu ir jų seka sudarys apskritimą.
Statinės spindulys kvadratu dauginti iš Pi ir aukščio„,  – demonstruoja savo geometrijos žinias bačkorius ,- „taip paskaičiuoju statinės tūrį. Aišku gaunasi koks litras paklaida, bet čia nieko nepadarysi„.
Kubilius pasiima glėbį statinės šulų ir paberia juos ant aplink savo ašį besisukančio stalelio. Susižavėjęs stebiu kaip  mikliai  aplink metalinį lanką bačkorius stato šulus, galų gale  įspraudžia dugną ir bačkelė baigta.  Tada  nupasakojau bačkoriui savo vargus kaip teko savo bačkelę ardyti, o vėliau sudėti. „Per praeitą Kaziuką priėjo prie manęs dvi merginos. Sako mes restauratorės iš Valdovų rūmų, gavom užduotį surinkti subyrėjusią statinę. Ir taip bandom ir anaip – vis nesigauna “- porina bačkorius, – “ tai aš patariau pasinaudoti senoviniu būdu, dar mano tėvuko  naudoto, pasiimti pagalvę ir ją įspraudus tarp lankų šulus statyti. Tada šulai į vidų nekrenta„.
Tačiau darant statinę nuo pradžių iki galo darbo daug daugiau,  statinę reikia „nokinti“ – užgrūdinti vandeniu ir  ugnimi . „Vieną statinę pagaminti užtrunka 3 dienas, o tiksliau apie 20 valandų“ – tvirtina meistras ,- „bet aš laiko neskaičiuoju, leidžiu medžiui palengva užsigrūdinti. Jei lūš belenkiant koks šulas – darbo bus daugiau jį išimti„. Jei pastebėjote, bačkos galai yra smailėjantys, o būtent tas nusklembimas ir reikalauja didžiausios bačkoriaus meistrystės. Norint užlenkti statines galus reikia statinės šulus iš vidaus deginti („gniuždyti“),  o iš išorės medieną drėkinti, taip suteikiant paviršiui tamprumo.  Šulų nusklembimui bačkorius susimeistravęs įrankį, kuriuo lenkiami šulai net braška. Bet kam tiek vargti, kuk galima, gaminti statines iš tiesių šulų. Pasirodo tokia statinės forma radosi Portugalijos ar Ispanijos uostuose. Siaurėjantys statinės galai leidžia lengviau pilną statinę ridenti, pasukti ją kai reikia.
Labai svarbu statinėm parinkti tinkamus lankus. Metalas turi būti ne per minkštas, kitaip bringdama statinė lankus ištampys, nei per kietas -gražiai nesulenksi. Meistras dievagojosi, jog sunku šiandien rasti tinkamų ruošinių lankams,  -“  problemos su juostom, tai per plonos, tai per storos. Todėl perku lakštą ir kerpuosi.“.
Paklaustas kas daugiausiai perka statines, bačkorius dėja aludarių nepaminėjo, – Dažniausiai  perka degtinei laikyti.  Bet ne visi gi sako ką su ja darys, nusiperka ir tiek. „. Meistras taipogi patarė nusipirkus statinę, būtinai pasiimti bačkoriaus kontaktus, tokiu atveju jei statinė leistų, meistras turėtų ištaisyti „broką“, – “ čia jau meistro garbės reikalas, juk nenori, kad apie tave vėliau blogai šnekėtų„.

P.S. Šiais metais bačkorius Arvydas Kundrotas vėl dalyvaus Kaziuke, neoficialūs šaltiniai prasitarė, jog su savo kubilais ir statinaitėm Arvydas stovi Maironio gatvėje priešais Dailės akademijos galeriją „Titanikas“.

 

Kunigaikštis Vildaugas porina…

Šį saulėtą rytą sutikau Bekešo kalno papėdėje rymojantį kunigaikštį Vildaugą. Galvą atkėlęs saulės spinduliuose bandė išspręsti dilemą, kiek reiktų kubų dumblo iškast, kad vėlei tarpeklyje tarp Bekešo ir Gedimino kapo  Trijų Kryžių kalno tyvuliuotų Mergelių ežeras. O kaip būtų  gražu, kai prie tyvūliuojančio vandens saulės atokaitoje, čia praustusi baltakasės mergelės, o jųjų į žmonas imt , atjotų kilnūs kunigaikščiai.
Tokios tad šviesios mintys pynėsi didžiojo kunigaikščio galvoje, kai aš neapdairiai išdrįsau sudrumsti jo ramybę. Tačiau netikėtas mano vizitas Vildaugo ne kiek nesupykdė, anaiptol  mano pačio garbei buvau pakviestas  draugijon.
Tai štai ką man dydysis kunigaikštis Vildaugas paporino…
Pasirodo dar tais gūdžiais laikais, kai Vildaugas dar buvo Stasiuku, kažkur netoli  Viduklės, prie Konigsbergo – Peteburgo gelžkelio esančioje gimtojoje  sodyboje, jo motina virdavo alų. Motina mažąjį Stasiuką kartu su broliais siųsdavo apynių į paupius raškyti. Alų virdavo tik šaltuoju metų laiku, kelis sykius per metus po vieną bačkelę, kurios ilgam užtekdavo. Duodavusi naminio alaus gert kaimo vyrams. Anie nuo to alaus tapdavo tokie linksmi, kad net dainas užtraukdavę ilgai vakarodavo. Pasirodo pats macniausias alus buvo poros savaičių brandos. Teko ir Staseliui  naminio alaus vogčiom paragaut – gardus buvo iki šiolei Vildaugas mena, ne toks kaip šių dienų birzgalas, kuris verdamas tik pinigui išvyliot.
Tokie, tad didžiojo kunigaikščio Vildaugo porinimai apie naminį alų.

Alaus acte marinuotos negės

Paskutiniu metu Vilniaus turguose gali aptikti vis įdomesnių žuvų, kurios anksčiau džiugino tik pamario ar pajūrio gyventojus ir jų svečius. Šį kartą mane pasiekė žinia, jog turgaus prekystalius pasiekė pamaryje labai vertinama žuvis – negė. Negė keista žuvis, savo išvaizda, labai išsiskirianti iš kitų žuvų, be pelėkų, žiaunų, labiau primenanti gyvatę nei žuvį. Vietoj žiaunų šis gyvis turi 8 "akytes" per kurias ji kvepuoja. – dėl jų praminta devynake. Lietuvos upes negės aplanko  tik vėlyvą rudenį, tad reikia nutaikyti momentą, kada jomis paskanaut. Šišoniškiai, anksčiau iškeldavo raudonas vėliavas  su dviem akim ir skaičiumi devyni, tada žinodavai, jog gali negių paskanaut.  

Šiemet ir man pavyko negių turguje "pagaut". Kadangi pirmą kartą susidūriau su šia žuvimi, teko pasidomėti juos paruošimu. Apie šią žuvį man daug paporino prietelius Vikis, kuris ir užrodė ją turguje, daug apie ją rašė Rusnės salos etnokultūros centro direktorė Birutė Servienė , jos pasakojimą publikavo Tikras Alus, bei Šilo karčema.  Tad prisiskaitęs ir prisiklausęs apie šią mitais apipintą žuvį, nutariau ją paruošti marinuojant alaus acte.

Kaip ir visas žuvis neges reikia nuvalyti. Pagrindinis darbas nuvalyti negių kūną dengiančią gleivėtą plėvelę. Tai nėra pats lengviausias darbas, kadangi jos neturi jokių pelekų, sunku nulaikyti žuvį rankoje. Tad tenka žuvytes perverti per akį ir taip jas "nulaikant" šepetėliu ar pelio kriaunomis nuvalyti jų kūną nuo gleivių. Pašalinus gleives samaninio atspalvio žuvis įgauna melsvai pilką spalvą. Taip pat toks prilaikymo metodas pagelbėjo ir skrodžiant žuvytes. Skrodimui patarčiau naudoti kuo aštresnį peilį, kadangi žuvyčių kūnas siauras ir ilgas , buku peiliu tą padaryti būtų sudėtinga. Tiesa, negės neturi praktiškai vidurių, o svarbiausiai tulžies, kuri kepant sugadina visą skonį, todėl daugelis jų paprasčiausiai jų neskrodžia.

Išskrostas žuveles sudėjau į puodą ir apklojęs krapų šakelėmis užpyliau alaus actu (acto rūgštimi užsikrėtusio alaus) ir palikau per naktį  pasimarinuoti. Likus porai valandų iki kepimo pabarsčiau žuvis druska ir kapotu česnaku. Kepti žuveles galima tiesiog keptuvėje arba orkaitėje. Šį kartą kepiau orkaitėje.  Sudėjau neges į molinį dubenį, pašlakščiau aliejumi ir pašoviau 20 minučių į 200C orkaitę.

Po 20 minučių tiekiam tiesiai ant stalo. Negę skaniausią valgyti užsidėjus gabaliukais ant duonos ir nepamirškite tamsaus alaus. Labai gardu!.

 

Apyniai Žemaitijoje

Kartais taip nutinka, jog besidomint vienu ar kitu klausimu, berankiojant detalę po detalės atrandi straipsnį ar šiaip išklotą šnektą, kurioje visi atsakymai aiškiai ir vaizdžiai iškloti juodu ant balto. Taip nutiko ir šį kart bandant nuspėti ar Žemaitijoje buvo paprotys sodybose auginti apynius. Nors šiandien Žemaitija nėra laikoma alaus kraštu ir retas žemaitis nupasakos, kaip buvo verdamas alus, drįsau teigti, jog Žemaičiuose buvo žinoma kaip namuose išsivirti gero alaus, bei buvo gilios aludarystės tradicijos. Kaip ir kodėl sunyko paprotys virti naminį alų, čia jau atskiras klausimas ir jį ateityje norėtusi panagrinėti. Šiuo įrašu šiandien labiau norėčiau pasigrožėti tuo kas buvo.
Bevartydamas 100 nuopelnų žmogaus Igno Končiaus (1886-1976) „Žemaičių šnekos“ knygą, žemaičių kasdienybės ir buities aprašymuose radau įdomių detalių apie žemaitišką alų. Tarpe jų labiausiai išsiskyrė autoriaus vaizdingai perteiktas žemaičių paprotys auginti apynius.
Nenorėdamas iškraipyti Igno Končiaus minties, nebandysiu jo perfrazuoti ir čia pateiksiu ištrauką iš Vilniuje 1996 metais išleistos knygos „Žemaičio šnekos“ (324-325 psl.)

Bet kurioje sodyboje yra apynojus. Kame kokia nuokampi vietelė skiriama apyniams auginti. Apynys – vienmetis augalas. Kitais metais auga iš šaknų, ir taip kasmet. Pavasarį įsmaigsto laibas ilgas karteles – apynovartes; kasmet tas pačias. Žiemai suduria, kaip bajoriškai tvorai, du kryžiokų ir sudeda apynovartes. Rudenį apynių spurganas nuraško ir saugo, kai prireiks jų alui daryti.
Apynojaus mėšlais negalima tręšti – išnyksta, ir alaus negeras skonis. Pasitręšia savais čia sumestais laiškais, lapais nuo gretimų medžių suneštais ar vėjo supūstais lapais.
Alų darant, paprastai savų apynių nepakanka. Skolinasi iš kaimynų arba pasižada alum atsimokėti.
Apyniai auga ir neprižiūrimi. Ypač vejasi paupiais į prie pat vagos pakraščio augančius medžius. Čia būna labai gražių spurganų. Saugo, kad pašalinis iš pievų paupių neleistas nenuraškintų. Negarbė vogti apynius. Apynių vogimu įtartasis žemaitis ilgam nustoja gero vardo.
Nevok apynių – apsipinsi kalbomis.
Tačiau yra neprižiūrimų paupių. Upės teka per apleistas ganyklas, miškus. Yra ūkininkų, kurie savo pievose palieka nenuėmę apynius.
Trobelnikai aplandžioja visus užkampius – jie žino plačioje padangėje viską. Jie žino, kame apyniai auga, kas kame kaip juos vertina. Kadangi apynius renka jau seniai pievas nušienavus, žolės rinkdamas neišbraidysi, tai žmonės nieko nebesako. Ne taip jau daug apynių ir auga vietoje – vienas kitas laiškelis įsipina į medžius. Tiesa spurganų duoda gerų. Bet jas nurenka, kitiems užbėgdami už akių, ir dėl to jų vertė menkesnė, kaip naminių, tinkamų laiku nurinktų. Tokius apynius, kaip uogas, grybus moterėlės neša stambesniosioms ūkininkėms, kurios daro alų, arba prisiklausę, kas kelia atminimus, arba metų sukaktuves, devintines. Taip susirenka reikiamas kiekis apynių, ir žemaitiškam alui visiškai užtenka.
Apyniai nesudaro kokių įplaukų, bet žemaičių yra saugomi, branginami ir savotiškai gerbiami. Taurus augalas. Apyniai puošia sodybas. Iš tolo matyti pavasarį tušti apynovarčių galai. Vasarą jau paauagę iki viršaus. Rudeniop sunkios spurganotos apynių viršūnės svyra nuo apynovarčių galų, kaip kokie sunkūs vaisiai, sunkios, gausios vaisių kekės.
Toks ten ir gaspadorius, kad nė doro apynojaus neturi, kad laiku apynių nenuima, kad apynovartes styri per žiemą neištrauktos – juk nupus, nuluš, vėl smeigsi patašęs, gadinsi apynių šaknis, kartis trumpinsis. Paprastai, ištraukę iš žemės apynovartes, į jų skyles įkiša neaukštus mietelius, kad pavasarį mietelius ištrauktus, į tas pačias skyles galėtų apynovartes sukišti.
Dieviškas augalas apynys – jis svaigina, kaip Galilėjos Kanoje.

Sambarių nugalėtojai

Geri dalykai negali amžinai tęstis – pasibaigė Sambarių savaitgalis Kaune. Kaip pavyko renginys, spręsti jums, tačiau, jog gero naminio alaus buvo paliudyčiau ne tik aš, bet ir kiti komisijos nariai tarp kurių ir Linas Čekanavičius, bei puikioji britų alaus medžiotojų porelė.
Smagu, jog alaus kokybės ir skoninės vertės kartelė po mažu artėja nuo tikro alaus ligi gero alaus.
Britukai į klausimą, kaip vertina naminį lietuvių alų atsakė: „Tai tikrai, tikrai labai geras alus“. Reiktų pastebėti, jog žodis „tikrai“ buvo pakartotas su tokiu britišku išdidumu ir pasididžiavimu tuo, jog lietuviškas alus pamalonino brito gomurį.
Linas Čekanavičius, vienas geriausių alaus žinovų Lietuvoje į tą patį klausimą atsakė: „Buvo tikrai labai gero alaus“, tačiau pastebėjo, jog pasitaikė ir nevisai pavykusių egzempliorių.
Konkursui buvo pateiktas 31 alus, kurį komisija suskirtstė į 4 grupes:tamsų elį, šviesų elį, lagerio tipo alų, IPA ir eksperimentinį.
Didžiausia grupė buvo šviesių elių, kuriai pateikta per tuziną alaus egzempliorių, čia ir užvirė aršiausia kova. Šioje kategorijoje nugalėtojui nusileido ir antrą vietą užėmė Vidmanto Gimtadienio“Nugget/PacificGem BITTER“, na o į pirmą vietą galingai išsiveržė Gyčio c elis — Sambarių APA, be to pastarasis alus surinko absoliučią daugumą balsų, ir buvo išrinktas, absoliučiu nugalėtoju Sambarių konkurse.
Antroje, kiek kuklesnėje pateikto alaus gausa, tamsaus elio kategorijoje antros vietos vertas buvo Donato „Vestuvinis Elis“, o pirmą vietą užėmęs JodaZ Tamsus Elis buvo publikos ragaujamas ir giriamas per vakare vykusią alaus degustaciją. Čia reiktų pažymėti, jog JodaZ absoliučiai visus laurus nuskynė eksperimentinio alaus kategorijoje, jo pateikti alūs (Su aviečių stiebais ir modifikuota Viskas kas po ranka versija) laimėjo abi prizines vietas. O taipogi tas pats JodaZ prizą išsinešė ir lagerio kategorijoje su savo alumi IPAiškas Pilzneris
Runcės „Imperial IPA“ išplėšė laurus iš kitų aludarių rankų IPA kategorijoje.
Taigi tokie tie aršios kovos rezultatai. Tik dar prieš baigiant norėtusi pastebėti, jog visi alūs nugalėtojai buvo pakankamai, o kai kurie ir labai brandūs alūs, todėl atminkite – visada verta patausoti ir pabrandinti alų.

Šadauskiai prieš sindikatą

Neseniai PPJ aprašė Mažeikių Šadauskų bravoro istoriją, gal būt tas rašinys mane privertė, bevartant prieškario spaudą, atkreipti dėmesį į straipsnius kuriuose minimas brolių Šadauskų bravoras.
Brolių Šadauskų bravoras savo produkcijos reklamoje save pozicionavo, kaip pirmas Lietuvoje lietuviškas nepriklausantis sindikatams bravoras.

Reiktų pažymėti, jog anų laikų sąmonėje sindikatas asociavosi su žydišku kapitalu, o vyraujant lietuviškų kooperacijų steigimo bumui, tai buvo puiki bravoro strategija braunantis į rinką.
Sindikatui priklausantys bravorai, dažnai supirkinėdavo mažesnius bravorus, o nupirkę juos tiesiog uždarydavo.
<...>Kunstmano alus pradėjęs įgyti vartotojų tarpe pasisekimą, apyvartoje dabar nebepasirodo. Patirta, kad to priežastis, tai alaus sindikato susitarimas su Kunstmano darykla. Mat sindikatas moka Kunstmanui tam tikrą kompensaciją už tai, kad Kunstmanas daugiau alaus nedarytų ir jo apyvarton neleistų. Vadinasi, moka už bravoro uždarymą. <...> („Šiaulių žinios“ 1934 kovo 18d.)

Kad naujam žemaičių bravorui konkuruoti buvo sunku byloja ne vienas įrašas to meto spaudoje:
<..>Pažymėtinas augimas brolių Sadauskų alaus bravaro, kurie stipria savo energija ir nesigailėjimu darbo, plečia savo gamybą, tobulindami savo gaminius ir užimdami vis didesnes ir didesnes rinkas. Tiesa, didelių sunkumų turi ir Sadauskai, nes visi alaus bravorai susispietę į sindikatią, todėl jiems labai sunku su tokia stipria pajėga kovoti. Bet Sadauskai į sindikatą vis tiek nemano stoti, o visu savo atkaklumu, kaip tikri žemaičiai, mano rungtis su juo ir laimėti. Todėl ir visuomenei reikėtų atkreipti į tai dėmesį, nes sindikatai vartotojams daug aštresnis
peilis, negu pramonininkams.<...> („Šiaulių žinios“ 1938 kovo 18d.)

Didelio atgarsio spaudoje susilaukė Šadauskių bandymas užkariauti Šiaulių rinką. Dar 1932m. tik įsteigus bravorą , Šiaulių brolių žemaičių alus nepasiekė:
<...>Kaip mums praneša, Mažeikių br. Sadauskų alus Šiauliuose sau rinkos nesuradęs, nes negalįs išlaikyti konkurencijos su vietiniu alumi <...> („Šiaulių žinios“ 1932 lapkričio 27d.). Tačiau po poros metų Šiauliuose šaulių klubo įr karininkų Ramovės bufetai paskelbė, jog toliau pardavinėsią tik br. Sadauskų alų. („Šiaulių žinios“ 1934 kovo 18d.)

Po tokios bravoro produkcijos ekspancijos į Šiaulius „Gubernijos“ bravoro „gerbėjai“ sunerimę spaudoje paskelbė esą Šiaulių Gubernijos bravoras esą gaminąs irgi lietuvišką alų <...>Pravartu žinoti, kad ir Gubernijos alus lietuviškas, čia pat gaminamas <...> ir yra daug nuveikęs lietuvybės labui <...> Gubernijoje ir kituose Gubernijos bravoro savininkų dvaruose buvo įrengtos ir laikomos lietuviškos mokyklos tais laikais, kada visa Lietuva buvo rusinama rusišku mokyklų („Šiaulių žinios“ 1934 balandžio 24d.)<...>

Atkreipus į straipsnių datas galima pastebėti, jog straipsniai, palaikantys vieną ar kitą pusę, pasirodo vienas po kito, replikuodami priešininko teiginius. Taigi vyravo arši kova dėl rinkos, ir bravorai negailėjo pinigų užsakomiesiems straipsniams. Visas šitas konkurentų disputas vainikuojamas balandžio 1d. straipsniu „Įdomi aludario Sadausko byla“, kuriame teigiama , jog aludaris Sadauskas suklastojęs telegramą ir už tai jis nubaudžiamas pusantrų metų kalėjimo ir dabar Mažeikių jauno alaus bravoro savininkas, turtuolis Sadauskas,už šią apgavystę sėdi kalėjime („Šiaulių žinios“ 1934 balandžio 1d.)<...>. Įdomu ar iš ties broliui Šadauskui teko atsedėti kalėjimę už dokumentų klastojimą ar tai tiesiog konkurentų gerai apgalvotas juokelis balandžio 1d. progą.

Tverų aludariai

Tverai. Prieš kelis metus Tveruose buvo daug aludarių, kurie darė alų
ir pardavinėjo gyventojams. Kad alus butų stipresnis, pridėdavo denatūro, gailių ir kitų žmogaus organizmui
kenksmingų produktų. Policija pasiryžo kovoti su tais aludariais sėkmingai veikdama, visus aludarių lizdus išnaikino.
Žmonės suprato, kad tokiais keliais eidami nepataisys ūkio reikalų, bet paskandins į skolas. Todėl daugelis nustojo gerti.
Dabartinis jaunimas pradėjo įsirašyti į visokias organizacijas, daugiausia į pavasarininkus.
Gyventojai ėmė prenumeruotis daugiau laikraščių ir žurnalų. Kartu su apšviėta gerėjo gyvenimo sąlygos.
ir ūkiški reikalai.
Plunksna

Žemaičių prietelius
1938 12 9