Laikas dar vienai dozei patirties.

16) ir 19) Skirsnemunės elis Netikėtai atradau laukinių apynių okupavusių sode vyšnią. Na gerai, ne radau, o man rado, žinodami silpnybę alui. Taip ir prasidėjo mano pirma pažintis su laukiniu apyniu. O, kad gautųsi dar lietuviškiau, tai ir salyklą (tiksliau tik dalį jo) pačiam orkaitėj reikėjo karamelizuot. Vertinimas atitinkamai – 9 (už mistiškus kviečius) ir 8.
Sunkiausia buvo įvertinti kartumą. Ir reikia pasakyti, kad greičiausiai apsirikau. Karčio daugiau nei 1,7. Nes antrą kartą verdant teko pakeisti jų kiekį dvigubai mažesniu kiekiu spalt select. Tai skonyje vyravo salyklas, visai kitaip nei pirmuoju bandymu. Visumoj rezultatas teigiamas. Ir pakartotas. Ir su nekantrumu laukiu naujo apynių derliaus.
17) Triticum vulgaris arba paprastasis kvietys. Šį kartą lengvai modifikavau receptą. Iš dalies dėl įdomumo, iš dalies tik tai turėjau. Šalia kviečių dėjau biržų ir vienos salyklą lygiomis dalimis. Ir vietoj saaz – spalt select. Gal ir reiktų tokiu atveju daryti atskirą receptą, tačiau skonis nesigavo toks koks tikėjausi. Turiu įtarimą biržų salyklas turi per smarkų specifinį skonį ir net kiek neutralizuoja kviečius. (užbėgant įvykiams už akių, užsiminsiu, kad 21-uoju virimu pabandžiau su reikiamais kiekiais bet irgi su biržais…). Vertinimas – 6.
18) Medingėnų kluonas. Pirmas bandymas klonuoti. Arba jei tiksliau pakartoti vieną savo receptą tik šį kartą jokio ekstrakto. Taikinys pasirinktas – Medinis. Receptą perskaičiavau, pasitikrinau ar gerai skaičiuoju, žinoma, skype bendravimo zonoj. Na ir kibau į darbą. Procesui artėjant į pabaigą, supratau, kad neturiu reikiamų mielių. Teko keisti. Ir žinoma pakito visas skonis. O skonis neatitinka originalo. Tvarkingas elis, bet ne medinis. Reiks ieškojimų daugiau įdėt. Vertinimas – 6.
20) 33-ųjų atgaiva . Pirmasis bandymas virti lagerį. Kaip ir dera blynam, tai kiek svilstelėjęs . Bet istoriją kiek plačiau jau skaitėt. Papildomos pastabos – po lageriavimo visiškai skaidrus. Pakartotinas ragavimas vėl stebino pilnu skoniu. Nors lageris amerikietiškos kilmės, bet sekso kanojoj tai neprimena. Ar čia anksčiau jie mokėjo daryt ar aš persistengiau ar dar laikas neatėjo… Vertinimas – 8.

Pirmoji virimo žiema – pirmasis lageris. Taip būtų galima šnekėti apie mano 33-ųjų atgaivą . Ir tuom įrašas baigtųsi, jei lageris nebūtų pirmasis. Todėl eilinį kartą tenka rašyti istoriją iš serijos “kaip nereikia daryti”.

Bet apie viską iš pradžių. Nudžiugau, kai supratau, kad turėsiu vėsią vietą ir joje bus galima virti lagerį. Ir net ne dėl to, kad alpčiau nuo jo, tačiau man patinka turėti pasirinkimo laisvę (Ji beje pradeda virsti į man nebūdingą sandėlį atsargų. Vis tas pasirinkimas).

Ilgokai svarsčiau, koks turėtų būtų tasai lageris. Kadangi knietėjo išbandyti kukurūzų dribsnius tai pasirijnkau amerikietišką lagerių atmainą. Įdomus pasirodė sausojo įstatymo “sunaikintas” alaus stilius. Ta proga ir pavadinimas. Susidėliojau receptą ir kibau į darbą.

Praleisiu daugeliui žinomas proceso dalis. Ateisiu prie vietos kuri lagerio gamyboje keičiasi. Mielės. Kaip ir parašyta ant pakelio išmaišiau mieles kambario temperatūros vandenyje, po to supyliau į rauginimo indą ir išnešiau į prieškambarį, kuriame buvo ~10 laipsnių šilumos. PAstačiau ant grindų ir pradėjau laukti…

Po paros sukilo slėgis, porą kart paburbuliavo, bet tada temperatūra pradėjo kristi iki 4 laipsnių, nors oro temperatūra svyravo 8-10 laipsnių ribose. Slėgis krito.

Apkaltinęs nesandarumą, ramiai laukiau atomazgos. Po savaitės pamatavau hidrometru ir… nė krust. Kaip stovėjo įkaltas ties 1.048 taip ir liko.

Praleisiu tą etapą apie diskusijas aludarių susirašinėjime ex-estiškoj priemonėj. Minčių išsakyta daug, o toliau vis viena lieka faktai ką nuveikei.

Tada į galvą šovė, kad žemė taigi šalta. Ir jei aplinka 10 laipsnių, o bačkoje 4. Vadinasi turim gražų 0. O tokio šalčio matyt mielės ne itin mėgsta (nors dievagojas žmonės. sako, kad W34/70 ir prie 4-5 dirba).
TAda toje pačioje patalpoe pakėliau bačką ant medinės spintelės. Ir vuolia! Kai prasidėjo nepatenkintos bačkos murmesiai, taip ir nenustojo.
Žinoma, kad dabar jau kantriai kartą, o ir daugiau, dienoje tikrindavau temperatūrą kubile (kiek galima tikėti tuo kristaliniu termometru).
Dar po savaitėlės perpyliau į antrinę ir šį kartą numečiau ant žemės (daba jau gerai visai gros tas šaltis iš apačios) lageriuot. Ir še tau, kad nori. Globalinis atšilimas. Nors temepratūra dar normos ribose, tačiau norėtųsi, kad vėl būtų ~4 laipsnius.

Žinoma neiškenčiau ir atpyliau (būtent, atpyliau) bandomąjį butelaitį sau. Vakar atsidariau primojo savo lagerio. Ir galiu pasakyt – skanus gi žaltys. Tiesa, kiek netikėta buvo tai, kad bėga lengvai, o skonis toks pakankamai sodrus. Tiesa, jis visiškai šviežias. Bet skatina laukt “pastovėjusio ir pašalusio” po antrinės rezultato.

Kaip kokioj Krylovo pasakėčioj bus ir moralas. “Žemė žiemą prie -30 galvoja apie įšalą”.

Atmenu žmonės kaime kalbėdavo, kad maišyti puodą reikia visada į vieną pusę. Antraip surūgs.  Kaskart salindamas svarstau, o ar tai galioja alui? O gal kaip tik gerai…

Pokyčiai gyvenime alaus virimo įpročius irgi keičia. Pakeitus gyvenamą vietą, tenka kitaip planuoti/sandėliuoti medžiagas. Pastebėjimai – pakitęs vanduo gerokai praskaidrina, net ir tamsų alų t.y. pagaliau pradėjo veikti kerpena. Arba abu faktoriai viename.

O dabar apie reikalus. Jau seniai audžiu mintį, kad dalintis patirtimi reikia dažniau. Praeitas bandymas nuo 1 iki 10 virimų- gerokai per platus. Taigi artėdamas prie antro dešimtuko, nutariau sumažinti apimtis. Užteks penkių.

Jūsų dėmesiui virimai nuo 11 iki 15:

11) Karčiojo šokolado porteris . Smagus, kiek sukonkretintas, bet lengvas šokoladinis porteriukas. Pateikas ir kažkuriame VAK susiėjime. Nuomonės daug maž vieningos. Skaniai ir greitai išgertas. Nors galima galovti apie tobulinimą (ypač apynių pasirinkime), tačiau nereikia persistengt, nes stengiamasi pabrėžti šokoladinį salyklo skonį. Vertinimas – 8.

12) 1830-ųjų sukilimo . Pirmas bandymas virti belgišką šviesųjį. Ne pirmos jausnystės ardennes vis dar atliko savo darbą. Skonis lengvas ir neblogas. Tačiau nepavyko išlaikyti kiek pridera, nes po 2-jų mėnesių pradėjo rodytis visai kitoks skonis. Mielės ne tokios aktyvios, suapvalėjo skonis. gaila buvo likę vos vienas butelaitis… Reikės svarstyti apie pakartojimą. Vertinimas – 7

13)   Penktadienio 13-os stautas . Simboliška. Skonis patikrintas, jokių išsišokimų nei klaidų. Suvartota sėkmingai. Nebėra ką ir komentuot – receptas susiformavęs. Vertinimas – 9 (skonis darosi įprastas ir nebėra – vau koks stautas, tad paliksiu vietos tobulėjimui ir vėl grįžtam prie devynių).

14) Antigripinis . “Degtinytė su uogom” Šitas vertinimas nuskambėjęs per VAK gana tiksliai nusako skonį. Lengva rūgštelė, kuri priešingai nei prognozuota išliko tokia pati viso alaus gyvavimo laikotarpio metu, davė gaivumą ir, priešingai nei maniau aš, atėmė tokį šiltos arbatos + medaus įspūdį. Tačiau kaip variantą be apynių tikrai užskaitau. Įdomus daiktas. Beje, labai palankiai vertintas merginų.  Vertinimas – 6 (visgi labiau panašu į skanų alkoholinį kokteilį nei alų. Ir kaskart vakare atsidaręs pasvarstydavau.. visgi šaldytuvą praverdavau ieškodamas alaus).

15)   Grynuolis . Pirmas bandymas padaryti imperinį IPA – subliuško. Efektyvumas gavosi daug mažesnis nei tikėtasi, dėl ko pritrūko laipsnių. Tačiau neblogas amerikietiškas IPA. Garantuotai virsiu dar kartą ir būtinai (aną sykį nebuvo laiko, artėjo VAK) dėsiu  dar nugget šaltam apyniavimui.  Vertinimas – 9 (apynių nuoviras – jėga).

Tiek šį kartą.

Šiandien išpilsčiau 13-tąjį virtą alų. Simboliška, kad tai “Penktadienio 13-osios stautas“.

“Prisiminiau, kad neaprašiau vieno įvykio. Netikėtai pilstydamas pastarąją partiją aptikau, kad jau reikia rašyti dviženklį skaičių prie virimo numerio. Ta proga, kad išviriau jau dešimt alaus partijų, nutariau pasidalinti mintimis bei šiokia tokia patirtimi. Kiekvienas virimas atskleidžia vis naujų dalykų bei leidžia (arba ne) įgyvendinti vis naujas idėjas…”

Šitaip turėjo skambėti vieno blogo pradžia, kurią pradėjau rašyti dar prieš mėnesį. Tačiau, kaip paprastai būna, ko nepabaigi iš karto, tenka daryti iš naujo. Taip blogas skirtas 10-tajam išvirtam alui, startuoja ties 12-tojo pilstymo dieną….

Idėja aiški. Peržvelgt tai kas nuveikta, ir pasidalint pastebėjimais (tokius kitų aludarių blogų įrašus smagu skaityti). Kad taip netaptų eiliniu aprašymu “koks aš gražus ir kokių gudrių receptukų pridariau”, o turėtų šiokią tokią naudą, bandysiu skonį įvertinti dešimtabale skale. Vertinimai žinoma asmeniški, bet save aš kritikuot mėgstu, tad paviešinsiu ir didžiausias klaidas. Bet apie viską nuosekliai ir nuo pradžių.

1) Porteris, gardusis porteris. Puikus rinkinukas pirmam alui. Procesas nesudėtingas (svarbiausia – su instrukcija), o rezultatas maloniai stebinantis. Išties maloniai.
Bet ir čia sugebėjau kažką sumalt – vieną ekstakto pakelį supyliau gerokai anksčiau nei numatė aprašymas. Iš esmės klaida nedidelė, bet net ir turėdamas prieš akis nuosteklų receptą – nesugebėjau jo laikytis
Įdomiausia žinoma, kad visą tai dariau paslapčiomis. Išlaukiau, kol gyvenamoji patalpa kelioms valandoms ištuštės, parsinešiau iš mašinos ingridientus ir kibau į darbą. Mol, nesigaus, visada galėsiu paslėpt. Kiti namų gyventojai grįžę buvo tiesiog priešpastatyti prieš faktą. heh.
Vertinimas – 7

2) Medinis. Kadangi supratau, kad nemoku skaityt, tai belieka pasikliaut nuojauta. Įtariau, kad alus su medumi turėtų būtų neblogas (juoba tai pakankamai paplitę). Ilgai netraukęs paėmiau prieš tai naudotą mirkymo technologiją, išsirinkau salyklus (vertindamas, kad jame bus medaus) ir pakelį ekstrakto ir puoliau prie darbo. Rezultatas gavosi net visai neblogas, kaip pirmam receptui. Tiesa, visiškai nesupratau, kas yra visokie IBU ir kiti duomenys. Tiesiog rinkausi iš to ką galima nusipirkt vietoj ir minimalaus aprašymo. Nuojauta neapgavo – apynių nors ir nemažai, bet ne per daug. Skonis gaivus, o medus visko nesugadino.
Vertinimas – 7

3) Rakiškia bažnytela. Supratęs, kad priedai alui nemaišo, nutariau imtis seno skanaus pagardo – kanapių. Tinkamas reikalas tam – potamsis elis. Išsirinkau raudoną, bet reiktų pripažint, kad padariau tiek tamsiai raudoną, kad net juodas. Tik prieš saulę pakėlus matosi, kad jis raudonuoja. Toks sukrešėjusio kraujo efektas. Reiktų pabrėžti – pirmas all grain’as. Ir vėl tiek džiaugdamasis naujais procesais pamiršau kone esminį dalyką – paskrudinti kanapių sėklas. (Et… 2:1 procesų nesilaikymas laimi). Tiesa, alus padarytas kartus. Tai nemaišo, bet vis dar neapskaičiuoju teisingo IBU. Įsivaizdavau vienaip, gavosi kitaip.
Vertinimas: 6

4) Gegužinių biteris. Šį kartą sakiau su apyniais neperlenksiu. Reikia pasistengt išlaužt salyklo skonį. Ir… Ir gavosi.. alus. Toks, nė geras, nė labai blogas. Tiesiog, smarkiai tobulinamas. Ir tiesa, šį kartą pradėjau apturėt problemą su gazu – kas dalyvavo VAK susitinkimo metu, tas matė kaip ten viskas negerai tuo klausimu. Vienas prasčiausių mano bandymų išvirti elį. Tiesa, ne viskas taip blogai. Ten pagrindas kokiam sezoniniam alui, ar kiek apynių pridėjus gautųsi neblogas biteris. Tačiau toks koks yra dabar nusipelno esamo vertinimo.
Vertinimas: 4

5) ir 7) Penktadienio 13-osios stautas. Nusivylęs savo galimybėmis išvirti silpną lengvą biterį mečiausi ten kur tamsiau (bandymą su juodai raudonu eliu vis dar laikau šviesaus elio bandymu. ale užsispyręs gi..). Stautas šiam pats tas. Ir rezultatas – liuks! Tiesa, kadangi planuotas virti penktadienį 13-tą dieną, tai nenuostabu, kad ne viskas sklandžiai su juo vyksta. Pirmo virimo metu sudaužiau hidrometrą. Teko išsikviest hidrometrą į namus – ačiū vapui už operatyvumą .
Rezultatas tai nenuvylė,taip ir įsivaizdavau stautą. Skrudintą su lengvais šokolado pėdsakais. Pirmas testinis butelis taip subėgo, kad teko atsidaryt antrą… Ir idant taip skaniai eina, ilgai netempęs, ir įtraukęs tik vieną virimą į tarpą, pakartojau receptą (nr. 7). Ir…
… vėl “penktadienio 13-oji”. Tik kitaip. Šį kartą užmiršau verdant įdėti kakavos. Kaip suktis iš padėties? Sumečiau ją į gliukozės tirpalą skirtą užgazavimui. Ir, teoriškai, turėjo pasiskleist per visus butelius.
5-ojo virimo nebėra, 7-tojo paskutiniai 2 litrai nusiųsti į guobalyną ir parvežė nugalėtojo titulą stauto kategorijoj. Bet atsargos išseko. Artimiausiais virimais teks kartoti.
Vertinimas – 10 (pataisyta).

6) Triticum vulgaris. Vieni žmonės bando ištobulinti receptus, kiti daro vis skirtingą. Mane matyt galima priskirti prie pastarųjų. O ko aš dar nebandęs? Kvietinio. Juoba ir vasara ant nosies buvo. Rezultatas – lengvas, gaivus ir gal nelabai weizen’as. Toks, ant ribos. Aišku karštuoju metų laiku jis greit išnyko iš atsargų, bet vis viena ne viskas taip gavosi kaip tikėjausi. Tiesa, nuo šio alaus reikėtų skaičiuoti naują atkarpą mano aludario gyvenime – su 3 kg pasiektas 0,8 efektyvumas. O tai man reiškė papildomus 4 litrus alaus.
Vertinimas – 7

Salditinis CHMO Va čia tai avantiūra. Artėjo VAK vavsa konkursas. Tai iš minties ką čia gudriau padarius. Gal vertėjo gaminti ką nors skaniau? Gal. Užtat įsisavinau vieną dalyką – alaus negalima pravardžiuot.
Vertinimas: 1

9) Mūrvinė.
Gavau įdomesnių mielių (dar kartelį ačiū) – Belgian Ardennes. Iškart akyse susidėliojo stiproko alaus receptas. Pasakyta padaryta. Tiesa, tai alus reikalaujantis kantrybės ( o kaip kitaip?). Bet po 6 savaičių brandinimo jau galima skanaut. Vienas labiausiai vykusių.
Vertinimas – 9.

10) Morkų žaibs Dar vienas teminis VAK susirinkimas – dar viena avantiūra. Šį kartą rezultatas jau geriamas. Kartais net visai maloniai.
Vertinimas – 6

Tiek apie pirmą dešimtį mano virimų. Pabrėšiu, kad 10 tik vienas alus, bet ne dėl to, kad nebūtų daugiau vertų, o tiesiog turiu mintyse kiek tobulesnį skonį.
Po antrojo dešimtuko teks papildyti kitą įrašą.

Šį kartą net nežinau nuo ko pradėt. Galbūt nuo to, kad mano alaus atsargos pradėjos sekti. Vasaros savaitgaliai netinkami virimui dėl didelės migracijos, o darbo dienomis esu tingus ir mėgstu pamiegot. Kaip išspręsti problemą? Ogi reikia kažko greito ir visai skanaus. Ir radau receptą intriguojančiu pavadinimu “vasaros žaibs”. Kolkas paliekam nusipirktas žaliavas šiam alui nuošaly.
O čia prasideda kita dalis. Kur buvęs kur nebuvęs atėjo Vilniaus aludarių susitikimas ir supratau, kad laiko pasiruošti kitai temai (sezoniniam alui) aš neturėsiu galimybės. Vadinasi reikia suktis iš padėties – paimsiu aš tą vasaros žaibą ir lengvai modifikuosiu. O kaip išsirinkti? Vasarą dosni savo derliumi – vaisiai, daržovės, uogos (teisybės dėlei reiktų pasakyt, kad braškių šiemet nėr. Taip ir likau beveik neragavęs). Ir čia atėjo įdomi mintis. O kodėl nepanaudojus morkos? Žmonės per karą naudojo vietoj cukraus virdami uogienes ir kai ką stipresnio. Kiek pasidomėjęs radau, kad morka turi ~60 g cukrų kilograme. Tačiau kaip juos išskirti? Visada yra bandymų metodas.
Hipotezė – Morkas “salinant” išsiskiria cukrūs.
Planas paprastas: imu morkas, sutarkuoju, užpilu karštu vandeniu ir laikau valandėlę. Tada viską verdu su ekstraktu bei apyniais. Rezultatas – morkų elis. O kokie nuostabiausia diena tai padaryt? Žinoma – tarptautinė aludarių diena.
Procesas. Pasakysiu tiesiai šviesiai – mano tarka patogi tik tarkuoti 2-3 morkas, bet ne 2,5 kilogramus….

Po valandėlės.

Morkos spalvina vandenį. Puodas supakuojamas į kaldrą.

Dar po valandėlės puodas buvo išpakuojamas. Ir….
… Ir čia hipotezė bliūkšta. Nors misa karštoka (nematavau, bet apie 50-55 turėtų būt), tačiau hidrometras rodo net žemiau apvalaus vieneto.
Paragavus jaučiamas morkų skonis, tačiau stebėtina, kad iki tol jos buvo saldžios, o po to net karstelėjusios.
Į atmintį iškyla planas B – visada galima pritarkuot morkų į antrinę. Bet čia matysim koks rezultatas gausis pirminės fermentacijos metu.
O toliau, imamos morkų “nuotekos bei nuovarvos”, užverdamos…

…artėjant vidurnakčiui atšaldyta misa supilama į fermentacijos indą. Sudedamos mielės. Ir nors čia derėtų dėti tašką, tačiau vėlgi posūkis (tiesa jis įvyko dar tik pradėjus procesą, bet čia apie jį galima paporint). Nutariau, kad nėra čia ko gero daikto išmest ir vietoj numatytų Danstar Nottingham mielių panaudojau šaldytuve turėtas Belgian Ardennes. Pagalvojau – morkom jų aromatas bus pats tas.
Lauksime rezultatų – Morkų žaibo.

P.S. Panašu, kad vėl gavosi iš serijos “Drąsiųjų keliai” (kaip nereikia daryti).

P.P.S. Manau Vasaros žaibą dar reiks pabandyt. Ačiū recepto autoriui už pagrindą mano morkom.

Nakagi, prisiruošiau parašyti šiek tiek alaus darymo tema. Forume buvo diskusija kaip panaudoti antrines žaliavas. Taigi prisiruošiau išbandyti keletą receptų.
Penktadienio tryliktos proga viriau stautą. Diena pateisino savo vardą ir procese netekau hidrometro. Laimei, panaudojus visus derybinius įgūdžius, bičiulis atvežė kitą ir sėkmingai gurkšnojant alutį procesas tęsėsi. Bet grįžkime prie temos. Žinoma stauto atliekos galbūt ne pačios geriausios antriniam panaudojimui, bet negi dabar ieškosi progų padirbėti. Taigi, visų pirma – duonos kepimas iš salyklo. Antrą kartą išbandžiau šį receptą. http://boakandbailey.com/2009/01/20/spent-grain-bread-again/

Tiesa pirmą kartą nepavyko idealiai, todėl šį kartą proporcijas taikiau iš akies ir gavosi kur kas geriau. Rezultate – pilnai naudojamas ir skaniai susivalgantis duonos kepalėlis.

Bet negi apsiribosi vienu bandymu. Jei švariai, tai švariai. Ir pasinaudojau pononieko idėja nusitekint trečioko girai. Kaip ir nurodyta recepte – pasiskrudinau duonos, o kadangi kadagių neturėjau – panaudojau plikytas kanapes. Viską užpyliau trečioku ir užviriau. Tada dar įdrėbiau porą šaukštų medaus ir viską į trilitrinį (ir žinoma šaukštą panaudotų S04). Kitą dieną vietoj to, kad mėgautis, sugalvojau išsaugoti ir… išpilsčiau į butelius. Velnias mane už rankos tempė dar ketvirtį gabalinio cukraus (gazui, o kaipgi ) įmesti. Po savaitėlės nutariau paragauti kas gavosi. Ogi atidarant butelį pakilo į orą putų fontanas ir nesibaigė tol, kol neištekėjo visa gira. Gaila nesugebėjau nufotografuoti. Nors likau be giros, užtat gavau neblogą pamoką.

Rezultatas 1:1. Kova dar nesibaigė.